 |
Sausio 5 d. minime šv. Joną Niumaną.
Prachatitz (Čekija), 1811 m. – Filadelfija (JAV), 1860 m.
Antrasis šiandien minimo šventojo vardas primena XIV amžiaus šventąjį iš Nepomuko, vietovės Bohemijoje, kur gimė ir Jonas Niumanas. XIX a. Bohemija priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Jonas – amatininkų sūnus, išleidžiamas į mokslus, kuriuos baigė seminarijoje: pirmiausia Budejovicuose, paskui - Prahoje. Sulaukęs 24-erių jautėsi pasiruošęs priimti kunigystės šventimus, tačiau šie buvo atidėti.
Skaitydamas šv. Paulius laiškus, Jonas pajuto misionieriaus pašaukimą; vėliau to meto Evangelijos skleidėjų raštai paskatino pasukti konkrečia kryptimi: į Šiaurės Ameriką.
Gavęs savo vyskupo pritarimą, 1836 metų vasarį Jonas išvyko į Jungtines Valstijas, kurias pasiekė po keturių mėnesių. Tuo metu prezidento poste buvo Andrew Jacksonas.
Tuometinis Niujorko vyskupas monsinjoras Johnas Dubois suteikė Jonui kunigystės šventimus ir išsiuntė į valstijos šiaurę, kur buvo įsikūrusi gausi vokiečių imigrantų bendruomenė. Jonas įsikūrė Viljamsvilio miestelyje, nedideliame namelyje, kuris tapo jo veiklos centru. Iš ten lankydavo tolimus kaimelius, kur vykdavo susitikimai, naujos pažintys, užsimegzdavo draugystė; kartais kildavo ir aštrūs susikirtimai bei priešiškumas, greta pribloškiančio neturto. Tačiau kunigas jautėsi įgyvendinąs savo pašaukimą, taip, kaip apaštalo gyvenimą antrajame laiške korintiečiams aprašė šv. Paulius: „Nesibaigiančios kelionės... miesto pavojai, vienatvės dykumoje pavojai..., varge ir priešiškumuose, kenčiant badą ir troškulį“.
Toks gyvenimas laikui bėgant davė savų vaisių: tai vienur tai kitur iškilo pirmosios bažnyčios, o su jomis pamažu atsirado ir mokyklų, kolegijų vienišiems vaikams, socialinės paramos centrų.
1842 metais Jonas Niumanas tapo vienuoliu redemptoristu – kongregacijos, kurią įsteigė šv. Alfonsas de Liguoris, nariu. 1852 metais jis buvo paskirtas Filadelfijos vyskupu. Tai buvo itin vykęs popiežiaus Pijaus IX pasirinkimas: nebūtų buvę lengva rasti kito žmogaus, sugebėjusio geriau savo asmeniniu pavyzdžiu vadovauti kunigams.
Vis dėlto vyskupui trūko administracinių sugebėjimų, tad jam į pagalbą buvo paskirtas padėjėjas, monsinjoras Džiakomas Federikas Vudas (Giacomo Federico Wood) – išties puikus šios srities žinovas, tačiau ir žmogus, turintis savų ambicijų. Vudas padėjo vyskupui, tačiau puoselėjo viltį jį pakeisti. Konfliktas galėjo ir įsižiebti, tačiau vyskupo Niumano reakcija buvo rami, evangelinė: padėjėjui jis patikėjo centrinę miesto dalį, sau pasilikdamas periferiją, darbą mažesniuose centruose bei tolimose Pensilvanijos viensėdijose.
Jonas Niumanas – doktrinos žmogus, parašė katekizmą, kuris buvo išleistas 21 kartą. Tačiau visų pirma jis – Dievo žmogus, einantis žmonių link. Taip jis ir mirė – keliaudamas. Netikėtas negalavimas užklupo jį vienoje Filadelfijos gatvių. „Garsas apie jo šventumą pradėjo sklisti (...). Dievas patvirtino šį garsą stebuklais“, – taip apie Joną Niumaną kalbėjo Paulius VI, kanonizavęs jį 1977 metais.