 |
Jau kelintą kartą prisižadu į priekį, prisiplanuoju, o aukštesnės jėgos smagiai, gal kiek pamėkliškai nusišypso. Šią savaitę ketinau pratęsti geriausiųjų 2017-ųjų metų albumų apžvalgas ir pasidalinti savo džiazo bei akademinės muzikos favoritais. Tačiau netikėta vienos dainininkės mirtis privertė mane parašyti bent kelis sakinius jos, o užvis labiau jos laiko nežinančio balso atminimui.
Kalbu, aišku, apie airių deimantą Dolores O‘Riordan, kurios gyvybė nutrūko sausio 15-ą dieną Londone. Dolores buvo „The Cranberries“ veidas. Grupės, su kuria ketino leistis į naujus koncertinius bei studijinius nuotykius šiais metais. Nėra abejonių, kad su Dolores taip pat mirė ir „Spanguolės“, kurios be jos absoliučiai unikalaus tembro tėra tik keli, niekuo neišsiskiriantys muzikantai.
Visa pasaulio spauda akimirkai sumirgėjo žinutėmis, in memoriam, apgailestavimais. Ką nauja galiu pasakyti? Kas man yra Dolores kūryba? Kas man tos kelios visiems ir taip iki skausmo žinomos dainos, primenančios vaikystę prie nespalvoto „Tauro“, rodančio...
Bet apie viską nuo pradžių.
Reikalas tas, kad mano muzikinis pasaulis formavosi devyniasdešimtaisiais. Būtent taip, nors kai kurie kalbininkai vis prikiša, jog derėtų sakyti „dešimtasis dešimtmetis“, priešingai, nei anglakalbėje tradicijoje. Nepatinka man tie dešimtmečiai kaip vaikystėje nepatiko atsakymas „trylika ketvirtos“, kai gatvėje paklausdavai kokio dėdulės, kiek gi po galais dabar valandų? Žodis „devyniadešimtieji“ visu savo stuburu remiasi į metus, prasidedančius 199... Metus, kai sąmoningai ėmiau domėtis muzika, metus, kai už šimtmečiais taupytus centus mokyklos riestainiams pagaliau išeidavo kokia nors kasetė. Tarp jų ir „The Cranberries“. Ant flomasterio dažnai ore sukdavosi net trys jų albumai. Prie ko čia flomasteris ir kasetė, gali nustebęs paklausti jaunesnis žmogus? Kasečių eros melomanai atlaidžiai nusišypso.
Tiesą sakant, kalbant apie užsienio muzikos kontekstą, pirmieji devyniasdešimtųjų metai Lietuvoje buvo gana išskirtiniai. Juos galima drąsiai ir išdidžiai pakrikštyti abreviatūra MTV. Kai po 1991 metų sausio įvykių Lietuvos televizija suskilo į kolaborantų kanalą (beje, išskirtinį, veik nesveiką dėmesį rodžiusį mažiesiems žiūrovams) ir pogrindinę nepriklausomą Lietuvos televiziją, abu, įtariu ne pačiais legaliausiais metodais retransliuodavo įvairias užsienio programas. Nepriklausomas pogrindinis kanalas, kuris mūsų namuose buvo vadinamas „sniegeliu“, nes dėl prastesnio signalo rodydavo kaip per sniegą buvo įsigudrinęs retransliuoti vokiečių televizijas (regis SAT1) ir net kažkokį vokiečių erotinį kanalą! O ja, mein schatz! Bet tai nebuvo taip aktualu, kaip MTV, kurį įsigudrino rodyti kolaborantai, vadinamoji „Kaspervizija“. Tiesą pasakius, kad ir kaip žiauriai, išdavikiškai tai beskambėtų, bet aš dėkingas jiems už tai!
Tiesa, parašęs šiuos sakinius suabejojau savo atmintimi ir perklausiau kelių bičiulių, ar tikrai nieko nepainioju. Paskambinau net Ryčiui Zemkauskui, kuris man išpyškino daugybės MTV vedėjų vardus, laidų pavadinimus, bet taip pat negalėjo tiksliai prisiminti, kaip kas ten ką retransliavo. Galbūt buvo ir dar koks pogrindinis kanalas... Vėliau, regis MTV TOP20 ilgus metus rodė ir kažkuri rusų televizija... Tad jei kur suklydau, pataisykite mane. Tai nėra taip baisiai svarbu (nors ir smalsu). Svarbu, kad 1991 metais daugybei vaikų ir paauglių Lietuvoje atsivėrė tikras muzikos lobynas, langas į Vakarų populiariąją kultūrą, kuri vis dar atrodė kaip kažkas ypač paslaptingo ir nepasiekiamo.
Mat MTV tuo metu nebuvo tas šlamšto gniutulas, koks yra dabar. Vaje, kaip diena ir naktis. Tuo metu MTV su savo legendiniais TOP20 buvo moderniausias muzikinių madų kanalas, vienintelis rodęs tiek sunkiojo roko (net metalo!) vaizdo klipų, tiek tuomet sužydėjusio hip-hop (ypač gangsta), tiek klasiokes virkdžiusių „boy-bandų“, populiariausios britų ir amerikiečių muzikos apskritai ir, kas labai svarbu, ankstyvesnių, dabar jau istorinių vaizdo klipų, nuo kurių ir prasidėjo pats MTV.
Dar daugiau, tai juk buvo vaizdo klipų aukso amžius! Amžius be jokios cenzūros ir ribų, amžius, kai roko žvaigždėmis troško pasijusti tokie vaizdo klipus kūrę režisieriai kaip Spike‘as Jonze, Davidas Fincheris ar Michelis Gondry.
Būtent tarpe tarp 1991-ųjų ir 1995-ųjų aš, o įtariu ir dar kelios generacijos, pirmą kartą televizijoje pamatėme prie kanalo ištakų stovėjusius mohikanus Davidą Bowie, „The Rolling Stones“, „Rush“, „Aerosmith“, Billy Joelą, „Genesis“, „ZZ Top“, „Dire Straits“, Michaelą Jacksoną, Madonną, o taip pat tuomet madingiausius, populiariausius „Nirvana“, „Metallica“, „Guns N‘ Roses“, „MC Hammer“, „2 Unlimited“, Coolio, „New Kids on the Block“ ir taip toliau.
1993 metais per MTV aš pirmą kartą išgirdau su niekuo nesupainiojamą, nuostabų ir skausmingai jautrų Dolores O‘Riordan balsą, kartu su „The Cranberries“ jai sudainavus savo pirmą tikrą hitą „Linger“. Lietuvoje šiomis dienomis mačiau daug ką rašant, kad „Spanguolės“ ir Dolores išgarsėjo su „Zombie“. Tai ne visai tiesa. Nepaisant to, kad „Zombie“ 1994 metais grojo kiekvienas mokykloje mokėjęs (ir nemokėjęs) užspausti Em akordą, pirmasis „The Cranberries“ proveržis Didžiojoje Britanijoje įvyko būtent su „Linger“. „Zombis“, į kurio tekstą ir žinutę mažai kas įsiklausė tada ir dabar ir ypač jautrus „Ode to My Family“ buvo jau po to.
Žinote, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje yra tam tikros vokalų mados, tam tikros mokyklos. Ir mokytojos, labai besididžiuojančios, kad paruošia daug gerų atlikėjų, vėliau gerai pasirodančių įvairiuose konkursuose. Dažniausiai tos populiariosios muzikos vokalo mados susiformuoja sekant kokias nors garsias dainininkes ir jų manieras. Vis girdžiu minint Mariah Carey, Whitney Houston ir panašias pavardes. Tas profesionalumas, labai supaprastintai tariant, dažnai yra suvokiamas taip: kuo platesnis diapazonas, kuo daugiau pavinguriavimų, dažnai dirbtinis suvaidintas įsijautimas, net purtant mikrofoną ir taip bandant parodyti savo išskirtinį vibrato. Aišku, gana kandžiai pašiepiu. Nenoriu įžeisti nei vienos tokio įstabaus vokalo manieros puoselėtojos, tačiau dauguma tokių balsų būna siaubingai vienas į kitą panašūs ir absoliučiai neįdomūs, arba įdomūs tik atlikėjų, tai yra amatininkų, profesionalų kastai.
Dolores O‘Riordan nebuvo jokia profesionali dainininkė. Tai labai sudėtingo likimo žmogus, savo dainavimo mokęsis iš ją supusios aplinkos – keltiško folkloro ir roko mišinio. Nepaisant to, mano galva tokios savitos spalvos balsai muzikos istorijoje randasi ypač retai ir jų neišmokys net geriausias mokytojas. Jis neparuoštas, nesušukuotas, netaisyklingas. Kartais jis net nekaip intonuojantis, šaudantis pro šalį, atlikėjai nemokant kvėpuoti „taip, kaip derėtų“.
Tačiau užvis svarbiau, tais 1993-1994 metais su pirmaisiais „The Cranberries“ albumais „Everybody Else Is Doing It, So Why Can't We?“ ir „No Need to Argue“ bei 1996-aisiais pasirodžiusiu „To the Faithful Departed“ (tai buvo mano mylima kasetė!) į paauglį kitapus MTV ekrano, kitapus kasetinio „Panasonic“ kreipėsi balsas už kurio tiesiog visais kaulais jautei nepaprastą gyvenimą. Girdėjai, kad Dolores buvo viena iš 9 vaikų, iš kurių pirmuosius metus išgyveno tik 7. Kad jos tėvas buvo ūkininkas, susižalojęs ir likęs neįgalus ir šeimą maitino motina, dirbusi maisto tiekėja mokyklai. Girdėjai, kad mergina yra katalikė, kuri dvejoja ir išgyvena dėl savo dvejonių.
Daug vėliau Dolores prisipažino, kad ilgą laiką artimo žmogaus vaikystėje buvo kūniškai išnaudojama, ir, galbūt ši patirtis tapo jos psichinių sutrikimų priežastimi – su populiarumo našta nelengvai susidorojanti dainininkė sirgo maniakine depresija ir kentėjo nuo anoreksijos, vaistai buvo nuolatinis jos palydovas.
Vėliau Dolores prisipažino, kad jai labai padėjo Jonas Paulius II, su kuriuo ji buvo du kartus susitikusi, o popiežius Pranciškus 2013 metais būtent ją pakvietė pagroti Kalėdinėje šventėje Vatikane. Tuo metu iro pačios Dolores šeima.
Vėliau Dolores prisipažino, kad sunkiai išgyvena be vaistų ir alkoholio, kad grupė „The Cranberries“ buvo iširusi iš dalies dėl jos kaltės, kad ji vėl atsikūrė, sugrojo keletą koncertų, atšaukė pasaulinį turą. Ir vėl dėl jos – dainininkei prasidėjo stuburo problemos, kurias gydytojai taip pat siejo su jos psichikos ir nervų ligomis. Tačiau grupė ketino toliau koncertuoti, įrašinėti ir galbūt pabandyti susigrąžinti tą šlovę, kuria mėgavosi devyniasdešimtaisiais. Prieš pat Kalėdas Dolores grupės „Twitter“ paskyroje parašė „Sveiki visi! Jaučiuosi gerai! Tik ką sugrojau savo pirmą koncertą per keletą mėnesių Niujorke su visa grupe. Labai tuo mėgavomės! Laimingų Kalėdų visiems mūsų gerbėjams!“
Visa tai buvo gerokai vėliau, nei aš išgirdau pirmąsias jos dainas. Vėliau, jei laiką muzikos kūrinyje matuotume taip pat, kaip jį suprantame iš savo laikrodžių, kalendorių. Tačiau jos balse visa tai jau buvo tada. Nuo pat pirmųjų natų, kai jauna trumpaplaukė airių mergina berniukui kitapus ekrano uždainavo: