 |
| Ian Schneider (www.unsplash.com) nuotr. |
Lietuvos vyskupai šiuos metus paskelbė Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metais. Ta proga publikuojame straipsnių seriją apie Mergelės Marijos stebuklus Lietuvos žmonių gyvenime. Jie norėjo likti anonimais, tačiau papasakojo tikras savo gyvenimo istorijas. Tebus šie rašiniai įkvėpimas mąstyti, kokių stebuklų Viešpats kiekvienam iš mūsų dovanojo per Mariją.
1-asis stebuklas. Tikėjimo dovana besiblaškančiai studentei
Man buvo apie 20 metų, kai pirmą kartą pažinau Dievo ir Marijos meilę bei rūpinimąsi manimi. Tuo metu studijavau universitete. Trečiaisiais studijų metais ėmiau stipriai abejoti, ar pasirinkta studijų programa buvo tai, kuo turėčiau užsiimti visą likusį gyvenimą. Norėjosi mesti mokslus ir imtis kažko, apie ką seniai svajojau.
Papasakojau apie tai tikinčiai draugei. Ji pasiūlė neskubėti mesti studijų – galbūt ieškau ne kito užsiėmimo, o Dievo… Pirmą kartą išgirdau, kad galiu ieškoti Dievo. Pasidarė įdomu. Buvau nuoširdžiai atvira netikėtiems gyvenimo posūkiams, todėl drąsiai sutikau.
Praėjus kelioms dienoms po pokalbio nuvažiavau į vieną pranciškonišką vienuolyną. Tuo metu vienuolyne vyko jaunimo stovykla. Visi jau buvo pasinėrę į įvairius užsiėmimus. O aš ėmiau stebėti, koks gyvenimas čia virė.
Pirmiausia mane pakerėjo broliška vienuolių meilė ir švelnumas visiems svečiams, bendrystė, kokios anksčiau nebuvau patyrusi. Meilė gyveno tuose namuose. Jie daug meldėsi ir darė paprastus dalykus – valgė, dirbo, bendravo, bet viskas buvo persmelkta kažkokiu nežemišku paprastumu, skaistumu, draugyste ir meile.
Turbūt tai padėjo pamatus tam, apie ką papasakosiu. Ir tai visai nekeista – švelnumas ir meilė yra Dvasios dovanos, iš kurių atpažįstu Mergelę Mariją. Ji yra švelnumo, tyrumo ir gerumo pilnoji. Šie Marijos bruožai pakeri tūkstančius.
Vienuolyne broliai ir jų svečiai kasdien kalbėdavo rožinį. Tąsyk rožinį kalbėjome vaikščiodami. Kiekvieną rožinio paslaptį vedė vis kitas žmogus. Pasibaigus vienai iš paslapčių, vienuolyno vyresnysis paklausė, ar aš nenorėčiau vesti vieną paslaptį. Apsidžiaugiau – labai patikdavo imtis naujų užduočių. Su džiaugsmu sutikau. Visiškai rami pradėjau maldą.
Ir nors kuo puikiausiai mokėjau poterius (su močiute vaikystėje lankydavau bažnyčią), staiga praradau kalbos dovaną. Negalėjau pratarti nė žodžio, nebeprisiminiau, ką sakyti po „Sveika Marija…“, akyse ėmė kauptis ašaros. Tą akimirką mane užgriuvo nesuvokiamas švelnumas – esu besąlygiškai mylima kažko labai didelio, galingo ir švelnaus. Buvau stipriai paliesta. Tik po kurio laiko tą kažką galėjau atpažinti – tai buvo Viešpats.
Vyresnysis suskubo padėti. Mudu kartu pravedėme maldą, jis – balsu, aš – pašnibždomis. Buvo truputį gėda – ašaros byrėjo be perstojo. Nieko negalėjau su jomis padaryti.
Po rožinio maldos bendruomenė tradiciškai išsidalino darbus. Vyresnysis ir manęs paklausė, ką norėčiau dirbti. O aš verkdama sušnibždėjau, kad norėčiau eiti į mišką paverkti.
Verkiau ir pati tiksliai nežinojau, kodėl. Kažkas mane myli taip, kaip dar niekada niekas nebuvo mylėjęs… Išties pirmą kartą patyriau, kad esu besąlygiškai mylima, kad rūpiu, kad esu pažinta iki sielos gelmių ir esu tinkama tokia, kokia esu.
Tuo pat metu supratau, kaip ilgėjausi tokios meilės, kaip ilgai be jos gyvenau, kaip vargau be jos. Raudojau dėl šio praradimo. Taip pat ašaros plovė mano pačios kaltes, kurių dar negebėjau įvardinti, bet Dievo šviesoje suvokiau visu tamsumu.
Iš vienuolyno grįžau šimtu procentų įsitikinusi, kad negaliu gyventi be tos meilės, kurią atpažinau rožinio maldoje. Tuomet dar nesupratau, nei kas tai, nei iš kur tai, tik jutau, kad privalau joje likti. Nes jei ne ši meilė, tai išnyksiu, nudžiūsiu, paskęsiu savo tamsoje, ligoje, ilgesyje.
Toliau studijavau pasirinktas studijas ir nebesukau galvos dėl profesijos. Ieškojau meilės maldos grupėse, rekolekcijose, vienuolynuose, dvasiniuose judėjimuose ir renginiuose. Gėriau į save Dievo meilę, kaip tik galėjau, ir nebuvo didesnio džiaugsmo kaip begalinis Dievo artumas. Atsivertimas džiugino ir teikė prasmę. Nemačiau nieko daugiau, tik Dievo meilę.
Kai buvau pasirengusi, Tėvas ėmė rodyti mano kaltes, nuodėmes, ydingus pasirinkimus. Ir šiandien kelionė Dievop tebevyksta. Viena žinau – duris į dvasinį pasaulį man atvėrė Marija. Tiesa, šis supratimas taip pat atėjo ne iš karto.
Kad ši gili patirtis palietė mane per Dievo Motiną, supratau tik prabėgus daugeliui metų. Ji tokia tyli ir taip mielai veikia slaptoje, kad į ją dėmesį atkreipiau tik po dar kelių akivaizdžių jos stebuklų mano gyvenime.
Juk tai Marija išgvildeno mano širdį ir parodė jai Tėvo meilę. Juk tai ji vedė mane savo nuolankumu, kad pastebėčiau tai, ką Dievas man jautė nuo pat mano gimimo, sukūrimo.
Marija norėjo likti nepastebėta. Jai svarbiausia, kad mes susitikome, kad pagaliau atsivėriau didžiajai meilei, tiesai, visa ko šaltiniui, Kūrėjui ir Tėvui. Nėra žodžių nusakyti, kokia dėkinga esu už šį Marijos stebuklą.
Rožinis iš tiesų yra galinga malda, kuri sutirpdo užsikietinimus ir storiausius dvasios šarvus. Ji padeda sielai nusilenkti ir prisiminti, jog Kristus yra svarbiausias, kad Jis nugalėjo.
Apie tai pasakos ir antrasis šio ciklo rašinys. Laukite tęsinio.