 |
|
EPA nuotrauka |
Ką reiškia prisiminti? Su šiuo klausimu vaikščiojau visą savaitę socialiniuose tinkluose nuolat regėdamas įvairiausių žmonių publikuojamas nuotraukas ir įrašus su grotažymėmis #WeRemember #AšPrisimenu. Minėtos grotažymės skelbė, kad žmonės neužmiršo Holokausto tragedijos, drastiškai pakeitusios ne tik Lietuvos, bet ir Europos, viso pasaulio veidą.
Graži ir prasminga akcija. Vis dėlto kyla klausimų, tiesa, ne dėl pačios akcijos prasmingumo, o dėl to, kokią atmintį ši akcija simbolizuoja. Juk atsiminti galima įvairiai. Galima atsiminti tik datas ir skaičius. Tokią atmintį dažnai skatina istorijos pamokos mokykloje. Tiesa, tokia atmintis sunkiai randa ryšį su dabartimi, todėl mokiniai neretai klausia, kodėl dera mokytis apie mirusius žmones arba, kitaip tariant, apie tai, kas buvo ir pražuvo. Gal geriau tiesiog pamiršti, neapsunkinti savęs ir žiūrėti į priekį, nes dairymasis atgalios dar dažnai išprovokuoja ir bereikalingus ginčus?
Galima atsiminti jų tragediją. Jų, vadinasi, ne mūsų. Kiekvienam savo skausmas. Mes turime savo tremtis, jie – savo Holokaustą, kuriam atrandame laiko kartą metuose. Kiekvienas rašome savo istoriją ir kitam išimtiniais atvejais paliekame vietos nebent kur išnašose ir įdomybių skyrelyje. Tokia atmintis dažniausiai veda į tai, kad prisimename tragediją, kuri buvo beprecedentė, tačiau mažai ką žinome apie gyvenimą, nes ir jis kaip ir tragedija buvo ne mūsų, o jų.
Galima atsiminti ir todėl, kad tai yra madinga ar naudinga. Juk kartą per metus pasakyti gražią kalbą ar paskelbti įrašą socialiniame tinkle nėra sunku. Tačiau ar tai, ką prisimeni kartą per metus, o likusias 364 dienas gyveni visiškai užmiršęs, apskritai verta vadintis atmintimi? Veikiau tai graži kaukė, po kuria slepiasi užmarštis ir abejingumas. Juk užmarštį lengviausia pateisinti vienetinėmis akcijomis ir renginiais.
Vis dėlto tikiu, kad šiuo atveju kalbame ne apie šią paradinę atmintį, o apie atmintį, kuri ne tik užpildo galvą tam tikra informacija, tačiau ir perkeičia širdį. Skamba pernelyg skambiai ir abstrakčiai. Pabandykime aiškiau ir paprasčiau. Sakyti, kad prisimenu Holokaustą, reiškia ne tik tai, jog žinau tam tikrus faktus, ne tik galiu papasakoti, kas nutiko su jais, ir išreikšti dėl to apgailestavimą. Sakyti, kad prisimenu Holokaustą, reiškia prisipažinimą, jog šis tragiškas įvykis tampa ne tik jų, bet ir mano paties pasakojimo dalimi. Istorinis pasakojimas, kurį sekame apie save, formuoja ne tik mūsų santykį su tuo, kas buvo, bet ir su tuo, kas yra ir ko siekiame ateityje.
Pripažinti, kad Holokaustas yra ne tik jų, bet mūsų visų, t. y. Lietuvos, tragedija, reiškia visada priešintis Lietuvos piliečių skirstymui į savus ir svečius, kurie čia laikomi visateisiais tik dėl kažkieno privilegijos ar malonės. Tai reiškia nebijoti daugiakultūriškumo (Lietuva didžiąją savo istorijos dalį buvo daugiakultūrė), nes tai nereiškia atsisakyti savosios tapatybės, o tik per tarpusavio dialogą bandyti sutarti dėl teisingų bendrabūvio sąlygų.
Atminti Holokaustą reiškia atsisakyti pateisinimų visiems, kurie prisidėjo prie antisemitinių nuotaikų kurstymo ar patys dalyvavo Holokauste – žudydami, išduodami, nusavindami turtą. Tai reiškia priešintis visiems, kurie šiandien kursto neapykantą kuriai nors žmonių grupei. Puikiai žinome, kad didieji nusikaltimai dažniausiai prasideda ne nuo ginklų, o nuo žodžių, kai žmonėms yra prilipdomos žeminančios etiketės.
Gyva Holokausto atmintis yra įpareigojimas visada stoti konkretaus žmogaus, o ne ideologijos pusėn. Tai yra pareiga kritiškai vertinti visas ideologijas ir priešintis toms, kuriose slypi mirtinas nužmoginimo potencialas. Mano bičiulė Irena Veisaitė knygoje kalbėdamasi su istoriku Aurimu Švedu pareiškė, kad visada liks žydė, kol žemėje liks bent vienas antisemitas. To linkiu kiekvienam – drąsiai puoselėti savo tapatybę neleidžiant triumfuoti tiems, kurie siekia ją paneigti ar net sunaikinti.
Prieš metus rašiau ir apie stačiatikių dvasininką Dimitrios Chrysostomos. Kai 1943 metais nacių pajėgos užėmė Graikijos Zakinto salą, vietiniam merui buvo pavesta naciams perduoti sąrašą visų saloje gyvenančių žydų. Buvo aišku, koks likimas jų laukia – deportacija ir mirtis vienoje iš mirties stovyklų. Meras nusprendė patarimo, kaip elgtis, kreiptis į D. Chrysostomos. Dvasininkas paragino merą sunaikinti sąrašą ir pats nuėjo susitikti su okupantais. Kai naciams nepavyko įrodyti, kad salos žydai yra lygiateisiai Graikijos piliečiai, tad su jais neturi būti blogai elgiamasi, D. Chrysostomos jiems perdavė sąrašą su viena vienintele pavarde jame. Ta pavardė buvo paties dvasininko, kuris įvardijo save vieninteliu salos žydu. Tuo metu žydai jau buvo spėję pasislėpti kalnuose, ir dauguma jų sulaukė karo pabaigos, o D. Chrysostomos tapo pasaulio tautų teisuoliu. Prisiminti Holokaustą reiškia nebijoti tapti vieninteliu žydu antisemitų akyse.
Kaip liudijo Aušvicą išgyvenęs psichiatras Viktoras Franklis, net ir pačiomis žiauriausiomis sąlygomis niekas iš mūsų negali atimti vieno dalyko – laisvės apsispręsti, kaip priimsime vieną ar kitą gyvenimo situaciją ir kaip pasielgsime. Kalbėti apie Holokausto atmintį šiandien man visų pirma reiškia paties savęs nuoširdžiai paklausti ne tik abstraktaus klausimo, kokį sprendimą būčiau priėmęs D. Chrysostomo ar kito asmens vietoje, o to, kokius sprendimus aš priimu šiandien, nes žmoniškumo egzaminą mes laikome kasdien. Atmintis visada yra susijusi su savirefleksija, kai istorijos pamokas pritaikome savo kasdienybei. Holokaustas buvo tragiška istorijos pamoka, o mūsų pareiga yra ne žodžiais, bet veiksmais siekti, jog nieko panašaus nebepasikartotų šiandien.