 |
| Sauliaus Žiūros nuotr. |
Šiandien, kai minime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kviečiame bent eilėmis sugrįžti į tarpukario Vilnių, kuriame gyvavo gausi ir turtinga žydų bendruomenė. 1930 metais Leibas Stockis užrašė eilėraštį „Žydkiškos gatvelės“, kurį šiandien skaito žydų bendruomenės narys Pinchos Fridbergas. Skaito jidiš kalba, kuri tais laikais skambėjo Vilniaus gatvelėse. Žemiau pateiktas lietuviškas vertimas, kurį atliko Ruta Bloshtein ir Ilona Rūkiene, yra ne iš eilėraščio originalo, kuris yra jidiš kalba, o iš rusiško pažodinio. Pastarąjį tiesiogiai iš jidiš kalbos išvertė Polina Pailis ir Pinchos Fridberg.
„Žydiškos gatvelės“
Aš ėjau žydiškom gatvelėm –
Fantastiškai vingiuotom, siaurom ir kreivom –
Ir apniko mane keistas ilgesys.
Pastatai, nebylūs ir niūrūs,
Šnekėjo su manimi senovės kalba
Dievobaimingai pamaldžių išėjusių kartų.
Jie bylojo man apie “botei midrošim” [Toros mokymo namai],
Kur kadais ryškiai švytėjo Toros šviesa,
Ji galbūt dar neužgeso lig šiolei.
Ir tarsi spindesys amžinosios menoros
Įsiplieskė lyg kibirkštėlė sieloje mano,
Apgaubęs ją senųjų tradicijų šydu…
Lyg raidės, rašytos ant geltono pergamento,
Į mane žvelgė įtrūkiai plytose –
Nublukęs pėdsakas senų istorijų.
Man atrodė, kad plytose glūdi
Pilni paslapčių giliai slypintys lobiai –
Iškiliųjų teisuolių sakmės.
Sienos čia – sustingę praeities liudytojai,
Jau guli ant jų tamsos neįžvelgiamos antspaudas,
Ir ilgisi jos vien tik protėvių laikmečio.
Apgaubtas legendomis apie protėvių sielas,
Ėjau vis tolyn ir tolyn,
Pasinėręs į neįprastas, bauginančias mintis.
Ir kuo toliau aš ėjau, mane vis labiau kerėjo
Pilnas žavesio žydiškų gatvelių ankštumas,
Virš jų sklandanti Giesmių giesmė.
Mano sieloje įsiviešpatavo nesuvokiamas ilgesys –
Atgal, į suakmenėjusią, sustingusią praeitį,
Atgal, į buvusią vergiją, į getą.
Bėgt nuo triukšmingų, įžūlių bulvarų –
Atgal prie švelnios žydiškos gatvelės,
Į maldos namus, juose atsiskyrėliu užsisklęsti!
Bėgt nuo ausis užgulančio džaz-bendo trinksėjimo,
Nuo šurmulingo šokių klasių chaoso,
Kur viešpatauja fokstrotas ir laukinis šimi.
Bėgt nuo pasiutiškai rėkiančių gatvių,
Nuo beprasmio ištvirkusio kunkuliuojančio katilo,
Kur begėdiškai vaikšto nepridengta įžūlybė,-
Bėgt atgal į žydišką gatvelę,
Leist įpinti save į dievobaimingas legendas –
Taip, kaip Vilner Balebeslo laikais.
Kad tik čia mano siela rastų savo maldas,
Suvokus gyvenimo amžinąją prasmę…
(Vilna, 1930)