 |
Ingė Lukšaitė „Kai tikėjimas keitė pasaulį.... Reformacija Lietuvoje“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017.
Reformacija, kaip religinis sąjūdis, kilęs prieš 500 metų, pakeitė ne tik religijos istoriją. Reformuota krikščionybė įsitvirtino daugyje Europos šalių pakeisdama žmonių požiūrį ne tik į Dievą, bažnyčią, valstybę, bet ir į kasdienius dalykus – darbą, mokslą, gimtąją kalbą.
Reformacija Lietuvoje prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI amžiaus pirmojo ketvirčio labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių: teismų sistemoje, valstybės valdyme, o ypač kultūros raidą organizuojančiose institucijose bei kultūrinio gyvenimo turinyje, kurį tuo metu formavo Katalikų bažnyčia. Visuomenėje buvo ryškiai subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis. Knygoje keliami klausimai, kaip ir kodėl paplito Reformacijos idėjos Lietuvoje, kas buvo tie, kurie manė, kad tikėjimas ir pakeista Bažnyčios sankloda gali pakeisti visuomenę ir jos raidos kelius, kokiu Reformacijos paveldu mes remiamės arba galime remtis šiais laikais savo kultūroje.
Skelbiame knygos ištrauką.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų bažnyčios organizavimasis ir veikla XVI amžiaus šeštąjį–septintąjį dešimtmečius
XVI amžiaus šeštąjį dešimtmetį, 1556 metais, Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva išspausdintoje knygutėje Du laiškai paskelbtas jo atsakymas popiežiaus legatui Aloisijui Lipomanui iš tikrųjų buvo asmeninis tikėjimo išpažinimas ir pagrindinių visuomeninių bei kultūrinių nuostatų manifestacija. Vertindami šį tekstą kaip tikėjimo išpažinimą tyrėjai priėjo prie bendros nuomonės, kad jame dar nėra aiškiai suformuluoti tikėjimų teiginiai, o tuo metu Reformacijos kilimo centruose liuteronų ir reformatų tikėjimo doktrinos buvo jau aiškiai suformuluotos ir paskelbtos. Liuteronų bažnyčios doktrina buvo išdėstyta Augsburgo tikėjimo išpažinime 1530 metais ir Redaguotame Augsburgo tikėjimo išpažinime 1540 metais. Jau buvo paskelbti ir Reformatų (kalvinistų) bažnyčios doktrinos pagrindai Pirmajame Helvetijos tikėjimo išpažinime 1536 metais bei Žano Kalvino Krikščionybės pagrindų 1539 metų leidime, kuriame kartu su svarbiausiais teologijos klausimais nustatyta ir Kalvinistų bažnyčios organizacija. Nepaisant to, Radvila Juodasis savo tikėjimo išpažinime aiškiai neapibrėžė tikėjimo doktrinos, kuri būtų atitikusi paskelbtąsias klasikines, tačiau aiškiai suformulavo, kokių siekių vedamas jis tapo evangeliku. Pirmiausia skelbė, kad labai vertina išsilavinimą, išsimokslinimą, kad neleis Lietuvoje įsteigti inkvizicijos, kad tikėjimas turi būti platinamas argumentais, tinkamu Dievo žodžio skelbimu, o ne jėga ir prievarta. Jo Bažnyčios samprata buvo beveik tapati Augsburgo tikėjimo išpažinime suformuluotajai.
Tai buvo savo tikėjimo ieškančiojo tekstas, bet aišku, kad skelbiamas evangeliko požiūris. Akivaizdu, kad Radvila nebuvo linkęs mechaniškai priimti jau nusistojusių doktrinų, bet ieškojo pats. Radvila Juodasis nepaskelbė kito tikėjimo išpažinimo ir, kiek galima spręsti iš jo veiklos, iki mirties svarstė ir ieškojo teisingo tikėjimo.
 |
| Radvilos Biblijos Senojo Testamento antraštinis puslapis. Biblia swięta, tho iest Księgi Starego y Nowego Zakonu własnie z Greckiego y Lacińskiego nowo na Polski ięzyk z pilnoscią y wiernie wylożone, Brasta, 1563 |
Radvila Juodasis buvo plačiai žinomas Europos Reformacijos centruose, be to, ir pats ieškojo ryšių su iškiliausiais Reformacijos teologijos kūrėjais. Nuo 1555 metų iki mirties 1565-aisiais intensyviai susirašinėjo su Šveicarijos teologais, dvasininkais: su pačiu Žanu Kalvinu, Heinrichu Bulingeriu, Volfgangu Muskulusu, garsiuoju Ženevos teologu Teodoru Beza. Laiškuose Radvila aiškinosi teologinių teiginių prasmę, interpretacijas. Jis buvo ne vienas toks didikas – panašiai elgėsi ir Jonas Kiška. Tad buvo akivaizdu, kad jų santykis su tikėjimo teiginiais aktyvus ir asmeniškas. Savo ruožtu Šveicarijos reformatų bažnyčios žymiausieji teologai labai atidžiai sekė, kokia kryptimi pasuks LDK didikai – evangelikų bažnyčių globėjai, ir stengėsi įtikinti savo požiūrio teisingumu, jį pagrįsti Šventuoju Raštu. Žanas Kalvinas ir išeivis iš Italijos, apsigyvenęs Šveicarijoje, Bernardas Ochinas rodė pagarbą Radvilai Juodajam ir dedikavo jam savo knygas tikėdamiesi jį palenkti į savo pusę. Kalvinistiškos Reformacijos centruose Europoje Radvila Juodasis buvo laikomas pagrindiniu Reformacijos LDK vadovu, ir tai buvo tiesa. Savo veikla jis parodė, kad, be abejonės, artimiausia jam buvo Evangelikų reformatų bažnyčia. Jis įžvelgė didžiausias galimybes imtis pertvarkymų kalvinistiškosios Reformacijos krypties tikėjimo ir bažnytinės organizacijos pagrindu.
Po žingsnio Brastos dvare, kitą žingsnį Radvila Juodasis žengė Vilniuje: jo Lukiškių dvare viešai galėjo pamokslauti liuteronu laikomas dvasininkas Lukas. Maždaug po metų, nuo 1556 metų, jį pakeitė evangelikas reformatas. Apie Lukiškių dvarą Vilniuje telkėsi išpažįstantieji evangelikų reformatų tikėjimą, nes dvare vykstančios pamaldos buvo atviros vilniečiams. Po kiek laiko reformatai įsikūrė Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio Radvilos Juodojo rūmuose, vadinamuosiuose Goštautų rūmuose. 1565 metais mirus Radvilai Juodajam, vienu svarbiausių LDK Reformacijos rėmėjų tapo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis: jis atvirai parėmė evangelikus reformatus, nors ir vėliau nei Radvila Juodasis. Tačiau Radvilos Juodojo sūnums, ypač Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, grįžus į katalikybę, tapo aišku, kad reformatai turi išsikraustyti iš jų tėvo valdos mieste, vadinamųjų Goštauto namų. 1577 metais Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenė iš Radvilos Rudojo nusipirko privatų sklypą bažnyčios ir mokyklos statybai. Vilniaus evangelikų reformatų parapija tikėjosi, kad kuriasi ilgai ir tvariai veiklai.
Žinome, kad evangelikų atsirado daugelyje garsių kilmingųjų giminių: Agripų, Astikų, Bilevičių, Manvydų Dorohostaiskių, Haikų, Hlebavičių (Glebavičių), Hornostajų, Kęstartų, Kiškų, Mitkevičių, Naruševičių, Pacų, Pronskių, Sapiegų, Šemetų, Tolvaišų (Talvošų), Tiškevičių, Valavičių, Višnioveckių, Vnučkų, Zenavičių ir kitų. Ilgainiui giminių nariai pradėjo rinktis skirtingas Reformacijos kryptis. Vieniems artimiausias pasirodė evangelikų reformatų tikėjimas, kiti rinkosi jau daugumos pramintą kelią, dar kitiems geriausiai tiko evangelikų liuteronų tikėjimas ir bažnyčia (Agripos, Tolvaišos (Talvošai)). Panašiai kaip Radvila Juodasis, ieškodami savojo tikėjimo, kai kurie Kiškų giminės asmenys pasuko radikaliosios Reformacijos link. Tačiau vis dėlto dauguma rinkosi Evangelikų reformatų bažnyčią. Daug kas į ją pasuko iš katalikų tikėjimo, tačiau buvo ir stačiatikių, kurie Reformacijoje matė daug galimybių. Žinome, kad kai kurie iš Chodkevičių, Valavičių, Sapiegų giminės stačiatikių perėjo į reformatų tikėjimą. Savo valdų cerkvėse jie keitė stačiatikių tikėjimą, kvietėsi dvasininkus evangelikus.
Prie iškiliųjų didikų ir turtingųjų bajorų evangelikų dvarų būrėsi evangelikų bendruomenės. Reformaciją rinkosi ir aktyviai ieškojusieji savo visuomenei permainų, ir sekusieji LDK garsių giminių pavyzdžiu. Reformatų bendruomenės formavosi ir didžiuosiuose miestuose.
Per vienerius metus susidarė tiek evangelikų reformatų bendruomenių, kad kilo iniciatyva organizuoti Bažnyčią. Bendro tikėjimo jungiamos bendruomenės ir jų dvasininkai rinkosi Evangelikų reformatų (kitaip kalvinistų) bažnyčios organizaciją, nes ji geriausiai atitiko tas aplinkybes, kuriomis vyko greita Reformacijos plėtra LDK ir pats jos pobūdis. Ši Bažnyčia buvo lanksti, galėjo aprėpti plačioje teritorijoje išsidėsčiusias bendruomenes, ją buvo lengva pritaikyti LDK Reformacijos plitimo specifikai: tuo metu LDK dar nebuvo susiformavusių vieno tikėjimo teritorijų. Reformatai, liuteronai, katalikai, stačiatikiai gyveno vieni šalia kitų, pramaišiui, vienos šalia kitų veikė skirtingų tikybų parapijos.
 |
| Mikalojaus Paco knygelės Orthodoxa fidei confessio… (Königsberg, 1566) antraštinis puslapis |
Kalvinistiškosios Bažnyčios administravimas buvo kolegialus, aukščiausia valdymo institucija buvo sinodas, o ne vienas kuris hierarchas. Sinodą sudarė bendruomenių išrinkti pasauliečių atstovai ir parapijų dvasininkai. Parapijose didelį vaidmenį atliko pasauliečiai seniūnai ir bažnyčių globėjai. Sinodas turėjo rinktis kasmet, jo priimti nutarimai buvo bažnytinės teisės aktai ir sudarė reformatų bažnytinę teisę, sinodas buvo ir aukščiausias arbitras teologijos klausimais. LDK buvo kuriama kiek pakeista Bažnyčios organizacija, palyginti su Šveicarijos kalvinistiškąja, kur pagrindinį vaidmenį vaidino turtingų miestų magistratai. LDK bažnyčia turėjo vienoje institucijoje sujungti po didelę LDK teritoriją išsibarsčiusias įvairaus pobūdžio bažnyčias ir skirtingų socialinių sluoksnių parapijas: veikiančias žemvaldžių dvaruose, bažnytkaimiuose, miesteliuose ir miestuose. LDK evangelikų reformatų bažnyčia savo organizacijai jau galėjo pasisemti patirties iš Mažosios Lenkijos reformatų: prieš septynerius metus, 1550 metais, įvyko pirmasis sinodinis jų suvažiavimas Secemine. Sinodai ten pradėti šaukti Mažosios ir Didžiosios Lenkijos reformatų ryšiams palaikyti.
Vilniuje prie Radvilos Juodojo dvaro telkėsi vilniečių reformatų bendruomenė. 1557 metų gruodžio 14 dieną Vilniuje susirinko pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų (tada jie pasivadino krikščionimis) sinodas. Apie jį sužinome iš Lietuvos Brastoje 1559 metais išspausdinto sinodo protokolo. Nuo tada iki šiol, išskyrus karų, marų laikotarpius ir sovietmetį, sinodas rinkdavosi kasmet. Per pirmąjį antrosios bangos Reformacijos plitimo LDK dešimtmetį Vilniaus Reformacijos židinyje buvo visų trijų krypčių užuomazgų.
1559 metais Lietuvos evangelikai reformatai paskelbė savo tikėjimo išpažinimą. Jis nusvėrė kryptį į kalvinistiškosios Bažnyčios pusę. Tuo metu visos bažnyčios buvo paskirstytos į du teritorinius padalinius: Brastos ir Vilniaus distriktus. Taip LDK susiformavo pirmoji Evangelikų bažnyčia, išpažįstanti evangelikų reformatų tikėjimą. Ši Bažnyčia vadinosi Unitas Lithuaniae, išvertus Lietuvos vieneta. Ji turėjo Krašto bažnyčiai būdingus bruožus: buvo nepavaldi jokiai kitai Bažnyčiai, apėmė visos LDK teritorijos bažnyčias, turėjo savo administraciją, parapijas, savo tikėjimo išpažinimą. Šią Bažnyčią įvairūs saitai siejo su visuomene, pirmaisiais dešimtmečiais daugiausia su didikais, bajorais ir miestiečiais. Pats tvariausias Bažnyčios ir visuomenės ryšys buvo Bažnyčios veikloje dalyvaujantys pasauliečiai.
Garsas apie LDK pradėjusią veikti Evangelikų reformatų bažnyčią greitai pasiekė Lenkiją, kadangi nemažai dvasininkų iš jos buvo atvykę į LDK. Iš Lenkijos į Lietuvą vyko tikėjimą pakeitę katalikų kunigai, reformatų tikėjimo kunigai, kurių gana staigiai prireikė ne vienoje LDK bažnyčioje, ypač didikų dvaruose.
Neturime sistemiškų žinių apie bažnyčių tinklą pirmuoju Reformacijos plitimo laikotarpiu. Kiti duomenys apibūdina ne tiek jos plitimo mastą, kiek galią. Tyrėjai yra nustatę Ponų tarybos iki Liublino unijos ir Abiejų Tautų Respublikos Senato bei aukštųjų pareigūnų tikėjimą. 1566 metais pusė LDK Ponų tarybos narių buvo evangelikai. Evangelikai buvo ir svarbiausi valstybės ministrai: kancleris, pakancleris, abu iždininkai, lauko etmonas. Iš 13 vaivadų septyni buvo evangelikai. Evangelikai buvo Žemaitijos seniūnai, Vilniaus, Naugarduko, Palenkės, Mscislavo, Minsko vaivados. Iš 13 kaštelionų (neįskaičiuojant Livonijos) – septyni evangelikai. Po Liublino unijos sudarytame bendrame Lenkijos ir Lietuvos Senate iš 29 LDK senatorių 18 buvo evangelikai, tačiau su Lenkijos Karalyste bendrame Senate katalikų buvo daugiau už evangelikus. Tad Reformacijos šalininkai politinio elito gretose ne vyravo, tačiau užėmė labai reikšmingas pozicijas, buvo stipresni politine galia.
Reformacijos sukurtose bažnyčiose didelė reikšmė buvo teikiama spausdintoms knygoms. Jos buvo skiriamos ir dvasininkams, ir parapijiečiams, kas anksčiau LDK nebuvo būdinga. Todėl spauda buvo vertinama kaip svarbus veiksnys Dievo žodžiui skleisti. LDK Reformacijos vadovai gerai suvokė šios kultūrinės naujovės vertę. Po pirmosios Vilniuje Pranciškaus Skorinos spaustuvės, veikusios 1522–1525 metais, beveik tris dešimtmečius LDK spaustuvių nebuvo. Galingiausias LDK Reformacijos rėmėjas nusprendė šią situaciją keisti. Evangelikų bažnyčių reikmėms Radvila Juodasis 1553 metais savo lėšomis įsteigė spaustuvę Brastoje (Breste): pakvietė iš Lenkijos spaustuvininką Bernardą Vojevudką ir kultūros veikėją Andrejų Tžycieskį jaunesnįjį, buvusį Žygimanto Augusto rūmų Vilniuje bibliotekininką. Tuo metu Radvila dar nebuvo apsisprendęs pasukti į kalvinizmą, todėl spaustuvės užduotis buvo „spausdinti Lietuvos Brastoje šnekamąja kalba (lingua vulgaris) liuteronų gedulingas giesmes“. Vojevudka dirbo tik metus ir spėjo išspausdinti liuteronų Trumpajį katekizmą, Platųjį katekizmą, Dešimt Dievo įsakymų ir Pagrindinių krikščionybės mokymo vietų aiškinimo būdus. Radvilos Juodojo pasiryžimo pradėti kurti spaudą LDK nesustabdė spaustuvininkui atsitikusi nelaimė: plaukdamas per Bugą valtimi jis paskendo ir į dugną nusinešė švinines spaustuvės raides. Radvila rankų nenuleido ir iš naujo ėmėsi organizuoti spaustuvę; pasikvietė iš Lenkijos Stanislovą Murmelijų. Pirmasis jo spaudinys buvo 1558 metais išleistas vadinamasis Brastos giesmynas lenkų kalba. Vienas iš sudarytojų buvo jau prieš metus susiformavusios Evangelikų reformatų bažnyčios Lietuvoje superintendentas Simonas Zacijus. Šis giesmynas buvo pirmasis, išspausdintas LDK. Jame buvo keturi čekų brolių giesmių vertimai, kelios giesmės parašytos ankstyvųjų Viduramžių himnų poetika, kelios originalios LDK reformatų evangelikų giesmės. Giesmynas buvo įvertintas ir Prūsijos Kunigaikštystės liuteronų bažnyčios: viena giesmė išversta į lietuvių kalbą ir išspausdinta Martyno Mažvydo ir Baltramiejaus Vilento 1570 metų giesmyne, didžiąją dalį giesmių pakartojo Janas Sekliucjanas 1559 metais išleistame liuteroniškame giesmyne lenkų kalba. Brastos giesmynas buvo knygų, reikalingų Evangelikų reformatų bažnyčiai, leidybos tik pradžia.
Didžiausias, svarbiausias Brastos spaustuvės leidinys buvo visas Šventasis Raštas – Radvilos, kitaip Brastos, Biblija. Radvila Juodasis buvo vertimo iniciatorius, finansuotojas ir tokiam leidiniui įsteigė spaustuvę. Jo dvare dirbo visiškai išlaikomi vertėjai. 1563 metais Brastoje išspausdintasis Šventasis Raštas lenkų kalba keliems amžiams nulėmė spaudos kryptį ir LDK reformatų bažnyčios kalbos pasirinkimą. Radvilų Biblija buvo ištaigingas, labai gražiai apipavidalintas leidinys. Tekstas verstas paisant evangelikų reformatų pagrindinių Šventojo Rašto teiginių interpretacijos. Prabangus leidinys akivaizdžiai buvo skirtas didikams, bajorams, bažnyčioms, bet ne paprastiems parapijų tikintiesiems. Tai liudijo, kad didysis Reformatų bažnyčios globėjas nebuvo pasiryžęs Bibliją plačiai paskleisti parapijiečiams. Antra vertus, knygos kalbos pasirinkimas rodė, kad knyga skirta politiniam elitui, dvikalbiui LDK ir kalbančiam lenkiškai Lenkijos Karalystėje. Šiuo leidiniu Radvila siekė būti įtakingas ne tik LDK, bet ir Lenkijoje. Tai formavo įvaizdį, kad lenkų kalba esanti svarbiausia LDK evangelikų reformatų bažnyčios kalba.
Radvilos Biblija išgyveno ilgą ir sudėtingą istoriją. Ji buvo svarbiausias Šventojo Rašto leidinys ir LDK, ir Lenkijos Karalystės evangelikų reformatų bažnyčioms visą XVI amžių. LDK XVI amžiuje buvo kelis kartus pakartotinai spausdintas Biblijos Naujasis Testamentas: 1568, 1580, 1593 metais. Radvilai Juodajam mirus, neišplatintoji Biblijos tiražo dalis buvo skirta Vilniuje steigti evangelikų aukštajai mokyklai. Po kiek laiko ši knyga tapo tarsi išpirka, kai XVI amžiaus paskutinį ketvirtį Radvilos Juodojo sūnūs perėjo į katalikybę, o Mikalojus Kristupas Našlaitėlis norėjo išpirkti tėvo „kaltę“ Katalikų bažnyčiai: yra žinių, kad 1581 metais jis liepęs likusį tiražą sudeginti. Kaip rašė kai kurie amžininkai, knyga buvo deginama, tačiau viso likusio tiražo sūnus nepražudė. XVII amžiaus pirmąjį trečdalį Radvilos Juodojo pusbrolio Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus Kristupas Perkūnas ir anūkas Jonušas dovanojo Biblijos egzempliorius Biržų kunigaikštystės Biržų, Papilio, Salamiesčio, Nemunėlio Radviliškio ir netoli kunigaikštystės esančiai Švobiškio bažnyčioms. Tuos egzempliorius bažnyčių bendruomenės išsaugojo daugiau kaip tris šimtus metų. Ir šiais laikais Radvilų Biblija yra reformatų pamaldų apeigų dalis, ji padedama ant specialaus stovo priešais Viešpaties stalą kaip Reformacijos plitimo, aukščiausio jos pakilimo laikų ir jos tvarumo ženklas.
Radvilai Juodajam pralaužus ledus spaustuvių kūrimuisi, jų steigėsi ne viena. LDK kūrėsi dvarų spaustuvės; jos palengva apsisprendė, kurios krypties leidinius spausdins. Visos dvaruose veikusios spaustuvės, išskyrus vieną stačiatikių, buvo įsteigtos evangelikų ir vyravo iki aštuntojo dešimtmečio, Vilniuje iki 1575 metų nebuvo nė vienos.
Po Brastos kita spaustuvė pradėjo veikti Radvilos Juodojo tėvoniniame dvare Nesvyžiuje. Čia iniciatyvos steigti spaustuvę ėmėsi Radvilos dvaro valdytojas Matviejus Kaviečynskis. Jo spaustuvė veikė 1562–1571 metais, tai veiklai pritarė Radvila ir rėmė Eustachijus Valavičius. Ši spaustuvė orientavosi į LDK rusėnų (LDK rytų slavų) stačiatikių auditoriją, kad juos patrauktų į Reformacijos pusę. Spaustuvėje savo darbus pradėjo spausdinti Simonas Budnas, Laurynas Kriskovijus ir pats Kaviečynskis. Pirmieji Budno leidiniai (1562) buvo katekizmas ir knyga Apie nuodėmingo žmogaus nuteisinimą prieš Dievą. Katekizmas buvo skirtas, kaip jis pats rašė, „paprastiems žmonėms rusų kalba kalbantiems“. Antrasis taip pat buvo spausdintas kirilika. Nors jau buvo paskelbtas LDK evangelikų reformatų tikėjimo išpažinimas, Budnas parengė labiau į liuteronybę nei kalvinizmą orientuotą katekizmą, tačiau po metų, 1563 metais, toje pačioje spaustuvėje išleistame plačiame giesmyne jau vyravo kalvinistiškos giesmės. Apie Nesvyžiuje spausdinamą giesmyną būręsi dvasininkai ir leidinių sudarytojai pradėjo svarstyti Švč. Trejybės dogmą ir abejoti jos teisingumu. Tai buvo ženklai, kad evangelikų reformatų nuomonės skyla ir formuojasi skirtingi požiūriai į pagrindinius doktrinos teiginius. Tad per pirmąjį Reformacijos plitimo dešimtmetį išryškėjo jos daugiakryptiškumas. Antra vertus, aiškėjo ir grupės, kurios norėjo skleisti evangelikų tikėjimą skirtingose kultūrinėse terpėse ir ieškojo būdų, kaip rasti ryšius ir su stačiatikių tikinčiaisiais.
Aktyvus Reformacijos židinys atsirado tuo metu turtingiausių LDK didikų Kiškų giminės Vitebsko vaivados Stanislovo sūnų Jono ir Stanislovo dvaruose.
Pirmieji evangelikų reformatų leidiniai dėjo pagrindus aktyviai Bažnyčios veiklai. Nors per pirmąjį veiklos dešimtmetį išleisti katekizmai liudijo, kad Bažnyčios doktrina dar nesusiformavusi, o 1563 metų platųjį Nesvyžiaus katekizmą su giesmynu rengė būrys dvasininkų, kurie jau tuo metu krypo į arijonizmą, evangelikų reformatų bendruomenė LDK grynino savo požiūrius diskutuodama, leisdama leidinius ir telkdama kalvinizmo šalininkus.
Tikėjimo sklaidai ir bažnyčių veiklai svarbiausias dalykas buvo gebėjimas patenkinti kylančius LDK visuomenės poreikius šviestis. Apie bažnyčios priedermę steigti ir išlaikyti mokyklas, taupiai naudoti lėšas dvasininkams išlaikyti, bet remti neturtingus mokinius rašė ir Abraomas Kulvietis, ir Jonas Kozminietis. Apie 1550 metus Mykolas Lietuvis rašė, kad gimnazijų lygio mokyklų Lietuvoje nėra, bet jų reikia. Tad pasukusieji į Reformaciją dėjo pastangas tuos siekius įvykdyti. Evangelikų reformatų požiūriu, tinkamai Dievo žodį skelbti pradėjo steigiamos arba reformuojamos bažnyčios. Jos ėmėsi ir kur kas aktyviau steigti mokyklas. 1558 metais Lukiškių dvare jau buvo mokyklėlė, kurioje mokytojavo Leipcige studijavęs Martynas Čechovicas.Vėliau jis tapo garsiu nuo reformatų atskilusių arijonų veikėju. Dauguma reformuojamų bažnyčių stengėsi išlaikyti mokyklėles.
Yra žinoma, kad tais dešimtmečiais veikė mokyklos Vilniuje, Vitebske, Brastoje, Klecke. Nežinome, kokio lygio jos buvo, tačiau tikriausiai miestuose esančiose buvo mokoma tikėjimo pagrindų, giedoti, skaityti ir rašyti. Vilniaus mokyklą, matyt, ketinta auginti iki vidurinės lygio, joje dėstė aukštojo išsilavinimo mokytojai, mokantys kalbas. Antai Radvila Juodasis, siųsdamas Vilniaus mokyklos mokytoją Martyną Čechovicą į Šveicariją aiškintis teologijos klausimų, įpareigojo susipažinti su profesoriumi Johanu Volfu ir gauti iš jo Ciuricho gimnazijos statutą, tai liudijo, kad Radvilai rūpėjo Šveicarijoje veikiančios aukštesniojo lygio mokyklos tvarka ir mokymo turinys. Radvilos siekiai tuo nesibaigė. Jis planavo steigti ir aukštąją mokyklą. 1561–1565 metais aukštosios mokyklos steigimas Lietuvoje buvo svarbus ir svarstomas. Radvila ketino lėšas, gausimas už neišplatintos Biblijos tiražo dalies pardavimą, skirti aukštosios mokyklos steigimui. Dėl to jis ieškojo profesorių. Matyt, vienas jų būtų galėjęs būti iš Transilvanijos per Lenkiją į Lietuvą atvykęs Georgijus Blandrata. Nors Mažojoje Lenkijoje jis buvo išrinktas evangelikų reformatų sinodo seniūnu, tačiau buvo įtariamas nepakankamai tiksliai interpretavęs Švč. Trejybės dogmą. Radvila ir Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenė dėl Blandratos tikėjimo 1561 metais kreipėsi laišku į patį Kalviną ir bandė Ženevos reformatorių įtikinti, kad Blandratos tikėjimas esąs teisingas. Kalvinas atsakė Radvilai ir Vilniaus reformatams griežtu laišku, nepritarė Radvilos pasitikėjimui Blandrata. Šis išvyko į Transilvaniją. Taigi reformatų iniciatyva įkurti Lietuvoje aukštąją mokyklą atsitrenkė į profesionalių dėstytojų stoką. Aukštosios mokyklos steigimas LDK jau buvo pribrendęs. Beveik tuo pačiu metu aukštosios mokyklos kūrimą rimtai pradėjo svarstyti ir Katalikų bažnyčia. 1561 metais Gniezno arkivyskupas Janas Pšerembskis iškėlė mintį, kad verta būtų kreiptis į jėzuitus, nes jie turį reikiamo išsilavinimo dėstytojų. Primas siūlė steigti kolegijas Krokuvoje, Poznanėje, Lvove, kur nors Mazovijoje ir Vilniuje. Savo materialias galimybes svarstęs ketverius metus, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasiryžo skirti žemės, ežerą, lėšų jėzuitų ordinui tik tada, kai pasklido žinia apie Radvilos Juodojo testamentą. Jėzuitai ėmėsi steigti Vilniuje kolegiją. Taip susiklosčius konkurencinei situacijai, Lietuvos visuomenės poreikį išnaudoti geriau sugebėjo katalikų šalininkai.
Tuo tarpu Lietuvos vienetos bendruomenės viduje ryškėjo vis gilesnis tikybinis skilimas. Formavosi ir stiprėjo radikalioji kryptis, jos srovės skyrėsi doktrinomis, kai kurių Šventojo Rašto teiginių interpretacijomis. 1563 metais Radvilos Juodojo valdoje esančiose Mordose sinodo dalyviai viešai paskelbė atsisakantys tikėti Švč. Trejybę, tai rodė, kad skilimas įvyko. Reikėjo, kad evangelikai reformatai aiškiai apibrėžtų savo požiūrį į Švč. Trejybę. Tai padarė Andrius Volanas 1566 metais kartu su Mikalojaus Paco tekstu knygelėje Teisingas tikėjimo išpažinimas (Orthodoxa fidei confessio) išleidęs traktatą, pavadintą Laiškas garbingiausiam ponui Mikalojui Pacui […] apie Trejybę. Šioje knygelėje Andrius Volanas suformulavo LDK evangelikų reformatų požiūrį į Švč. Trejybę, argumentavo, kodėl ji garbintina. Daugelyje vietų Volanas rėmėsi Kalvino tekstais ir kitų garsių Europos teologų mintimis. Šis jo traktatas aiškiai nubrėžė ribą tarp evangelikų reformatų ir radikaliosios Reformacijos krypties šalininkų teologijos.
Po skilimo evangelikai reformatai toliau plėtojo savo organizaciją ir bažnyčių tinklą. Tad iki septintojo dešimtmečio pabaigos visos bažnyčios visoje LDK buvo suskirstytos į du distriktus.
Kaip galima spręsti iš nedaugelio duomenų apie to laikotarpio bažnyčias, Vilniaus ir Žemaitijos vyskupijose susidarė skirtingos sudėties tikėjimų kraštovaizdis: Vilniaus vyskupijoje viena šalia kitos veikė katalikų, evangelikų reformatų (kalvinistų), arijonų, viena kita liuteronų bažnyčios ir stačiatikių cerkvės, Žemaičių vyskupijoje – katalikų, evangelikų reformatų, liuteronų bažnyčios ir viena kita stačiatikių cerkvė. Pridėkime dar Vilniaus vyskupijoje veikusias totorių musulmonų, karaitų, judėjų bendruomenes. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI amžiuje vis aktualiau darėsi nustatyti krikščioniškųjų Bažnyčių teisinį statusą.