 |
| urm.lt nuotr. |
Liaudies kultūra, 2017, Nr. 6.
Straipsnyje nagrinėjamas ryšys tarp besikeičiančio Prūsijos kunigaikštystės politinio statuso ir evangelikų liuteronų bažnyčios vidaus politikos. Prieinama prie išvados, kad valdovams perėjus į evangelikų reformatų tikėjimą, bažnyčia sustiprino pastangas skleisti parapijose religingumą visų sluoksnių tikintiesiems. Nuo XVII a. trečiojo dešimtmečio sistemingai vykdytos vizitacijos Mažojoje Lietuvoje didino parapijos kunigų atsakomybę, aktyvino jų veiklą. Mažojoje Lietuvoje stiprėjo lietuviškų bažnyčių kunigų visuomeninė grupė. Jos veiklos rezultatai buvo XVII a. pirmosios pusės lietuviški leidiniai, kurie lietuvių raštijos raidą praturtino knygomis apie lietuvių kalbą, jos išteklius. Nagrinėjama lietuviškų bažnyčių kunigų iniciatyvos ir aktyvumas kuriant XVII amžiaus lietuviškų giesmių repertuarą ir raštiją lietuvių kalba.
Minime Reformacijos 500 metų sukaktį ir ta proga apžvelgiame, ką žinome apie šį sudėtingą religinį, kultūrinį ir visuomeninį judėjimą Lietuvoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Apžvelgus darbų visumą, akivaizdu, kad padaryta daug, našiai dirba istorikų, Lietuvos senosios literatūros, kalbos, knygos istorikų būrelis. Jau gebėta įvertinti Reformacijos įnašą įvairioms Lietuvos kultūros istorijos sritims. Tačiau ko gero iki šiol trūksta bendro XVII a. pirmosios pusės Reformacijos vaizdo Mažojoje Lietuvoje. Turbūt dar ankstoka teikti to laikotarpio sintezę, tačiau kai kuriuos raidos bruožus galime bandyti užčiuopti.
Imtis tokio bandymo paakina ir ta aplinkybė, kad nemažai Vokietijos istorikų, kurie savo darbuose aprėpia ir Prūsijos kunigaikštystės istoriją, jau mano, kad Reformacijos procesas joje nesibaigė XVI a. paskutinį ketvirtį (Schilling 1986 ) ir kad ji vyko iki XVII a. vidurio. Keliama mintis, kad kunigaikštystėje XVII a. pirmojoje pusėje vyko antroji Reformacijos banga, kuriai buvo būdingi kitokie raidos bruožai nei XVI a. Tad kas buvo tęsiama ir kas pasikeitė Prūsijos kunigaikštystėje ir jos dalyje, Mažojoje Lietuvoje, XVII a. pirmojoje pusėje?
Keičiantis amžiams – nuo XVI a. pabaigos ir prasidėjus XVII a. – smarkiai kito ir Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų bažnyčios veiklos sąlygos. Jas lėmė daugelis veiksnių ir istorinių aplinkybių. Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų bažnyčia buvo jau gerai organizuota, nusistovėjo jos doktrina, valdymas, veikė visuotinai priimti bažnyčios nuostatai ir po ilgų teologinių ginčų priimti „Santarvės nuostatai“ (1578) (Hubatsch 1968: 116–120). Nuostatus pasirašė dauguma lietuviškos raštijos veikėjų (Falkenhahn 1941: 248, 249, 256, 260 ir kt.). Tie nuostatai tapo doktrinos vienybės laidu visiems kunigaikštystės kunigams: jie įtvirtino ortodoksinę doktriną, kurios šalininkai atidžiai sekė, kad nebūtų nė mažiausio nukrypimo nuo Martino Liuterio doktrinos, kad nebūtų bandoma suartėti su kalvinizmo, t. y. evangelikų reformatų, tikėjimo teiginiais ir apeigomis. Doktrinos švarumo saugotojai buvo griežti, akyli ir uolūs. Tačiau istorijos tėkmė nešė krašto bažnyčią pro sudėtingus politinius povandeninius akmenis ir slenksčius. Jie vertė nusistovėjusios bažnyčios vadovybę ir kartu eilinius kunigus spręsti jiems pateikiamus politinės istorijos iššūkius. Tie iššūkiai kilo dėl Prūsijos kunigaikštystės, kaip valstybės, egzistencijos kaitos, t. y. dėl politinėje sferoje kilusių komplikacijų, o bažnyčios veikla buvo labai glaudžiai susijusi su politinės valstybės veikla. Kitaip nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau LDK), Prūsijos kunigaikštystėje, kaip ir Šv. Romos imperijos žemėse po 1555 m. Augsburgo religinės taikos, galiojo principas „kieno valdžia, to religija“. Tai reiškė, kad politinio vieneto – kurfiurstystės, markgrafystės, hercogystės, grafystės – valdovo religija lėmė, kokią religiją privalėjo išpažinti pavaldiniai. Tie, kurie nesutiko tikėti taip, kaip jų siuzerenas, turėjo tapti bėgliais. XVI a. pabaigoje absoliuti Prūsijos kunigaikštystės gyventojų dauguma buvo liuteronai, tačiau kelioms bažnyčioms, pavyzdžiui, čekų brolių, kelioms Nyderlandų religinėms bendruomenėms, specialiu valdovo įsaku kurį laiką buvo leista čia veikti. Kas keitėsi politikos padangėje nuo XVII a. pradžios? Keitėsi valstybės valdovai ir jų politinis statusas. Permainos vyko iš lėto ir žingsnis po žingsnio. Kaip žinome, paskutinis Vokiečių ordino magistras Albrechtas Hohencolernas (Hohenzollernas )Brandenburgietis iš Ansbacho linijos prisiekė Lenkijos karaliui ir pasaulietine kunigaikštyste tapusią Prūsijos kunigaikštystę (hercogystę) valdė Lenkijos karalystės leno teisėmis, t. y. pripažino Lenkijos karaliaus siuzereno teises. Po kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio mirties 1568 m. valdovu tapo jo nepajėgus valdyti sūnus Albrechtas Frydrichas (1553–1618). Lenkijos karalius sutiko, kad regentu taptų Georgas Frydrichas Brandenburgietis, – tos pačios dinastijos kurfiurstas. Hohencolernai Brandenburgiečiai, Ansbacho linijos valdovai, išlaikyti ir stiprinti savo politinę galią Prūsijos kunigaikštystėje siekė nuo XVII a. pradžios. Tai buvo toli į ateitį orientuota ir gerai strategiškai planuojama politika. Tam jie iš pradžių pasinaudojo regentyste: 1605 m. trumpam regento teises perėmė Jochimas Frydrichas Brandenburgietis, o nuo 1608 m. – Johanas Zigmantas Brandenburgietis (1572–1620). Dar esant gyvam Albrechto sūnui, silpnapročiui Albrechtui Friedrichui, Johanas Zigmantas 1612 m. gavo valdyti Prūsijos Kunigaikštystę ne kaip regentas, bet leno teisėmis. Už tą teisę jis sumokėjo Lenkijos karaliui didelę sumą ir suteikė teisę kunigaikštystėje veikti katalikų bažnyčiai. 1618 m. jis oficialiai tapo Prūsijos kunigaikščiu. 1619 m. Johanas Zigmantas perdavė kunigaikštystės valdymą sūnui Georgui Vilhelmui (1595–1640), kuris buvo Brandenburgo kurfiurstas ir Prūsijos kunigaikštis (hercogas, 1619–1640). Tad Hohencolernų Brandenburgiečių dinastijos valdovai jau pusę šimto metų nepertraukiamai valdė Prūsijos kunigaikštystę.
Kunigaikštystės reikšmę padidino ta aplinkybė, kad Georgo Vilhelmo valdymo laikotarpiu Šventosios Romos imperijos teritorijoje vyko žiaurus, daugybę gyventojų mirčiai pasmerkęs Trisdešimtmetis karas (1618–1648 m.). Vieni iš veiksnių, kursčiusių tą karą, buvo tikybiniai. Brandenburgo markgrafystė buvo nuniokota, ji prarado apie pusę gyventojų, o Prūsijos kunigaikštystę karo veiksmai palietė palyginti nedaug, tad valdovas 1638 m. persikėlė reziduoti į Karaliaučių, kur ir mirė. Kai Prūsijos kunigaikštystės valdovu tapo jo sūnus, Šventosios Romos imperijos kurfiurstas, Brandenburgo markgrafas Frydrichas Vilhelmas (1620–1688), jis sugebėjo pasinaudoti Lenkijos-Lietuvos valstybės nusilpimu dėl XVII a. vidurio karų ir karinėmis bei diplomatinėmis priemonėmis pasiekė, kad Abiejų Tautų Respublikos karalius Vėluvos (1657 m.) ir Olyvos (1660 m.) sutartimis pripažintų Prūsijos kunigaikštystės suverenitetą. Ilgalaikė nuosekli, tikslinga valdovų Hohencollernų Brandenburgiečių politika davė vaisių: buvusioji bežlunganti Vokiečių ordino valstybė vėl tapo viena iš suverenių Vokietijos valstybių, o Frydrichas Vilhelmas Brandenburgietis tapo nepriklausomos nuo Lenkijos karalystės, Prūsijos kunigaikštystės valdovu. Brandenburgo markgrafystę ir Prūsijos hercogystę (jei įvardinsime pagal vokiškąjį žemės rangą) jungė valdovo asmuo, tad 1701 m. Brandenburgo-Prūsijos valstybė buvo paskelbta Prūsijos karalyste. Ši karalystė stiprino savo galią ir XVIII a. pabaigoje buvo viena iš padalinusių Abiejų Tautų Respubliką. Visus šiuos politinius žingsnius lydėjo religinio gyvenimo pokyčiai.
1613 m. Brandenburgo kurfiurstas Johanas Zigmantas, valdęs Prūsijos kunigaikštystę, iš liuteronybės perėjo į evangelikų reformatų (kalvinistų) tikėjimą, tai iš esmės palietė kunigaikštystės liuteronų bažnyčią ir komplikavo Reformacijos raidą – pagal nusistovėjusią bažnyčios valdymo tvarką, bažnyčios ir valstybinės valdžios santykius, jis buvo ir kunigaikštystės valdovas, ir krašto bažnyčios globėjas, turėjęs daug liuteronų bažnyčios administracijos ir doktrinos grynumo priežiūros pareigų. Kaip jau minėta, ne tik Brandenburgo markgrafystėje, bet ir Pūsijos kunigaikštystėje galiojo principas „kieno valdžia to ir religija“. Tad iškilo nemenka problema. Liuteronų bažnyčios vadovaujantieji ir žymūs teologai nusprendė Brandenburgo markgrafystėje ir Prūsijos kunigaikštystėje padaryti išimtį ir nepaklusti šiai nuostatai. Teko ieškoti naujų bažnyčios valdymo sprendimų.
Valdovai Johanas Zigmantas ir jo sūnus Georgas Vilhelmas, turėdami politinių tikslų, sutiko, kad kunigaikštystėje veiktų katalikų bažnyčia. Nors liuteronų bažnyčia tebebuvo svarbiausia, tačiau ji jau turėjo veikti kartu su reformatais ir katalikais, valdovui esant ne liuteronui. XVII a. 3 dešimtmečio pabaigoje po ilgo valdovų, bažnyčios vadovybės ir žemdirbių ginčo dėl vyskupų institucijos ir jos statuso, buvo prieitas kompromisas: 1643 m. Frydrichas Vilhelmas patvirtino, kad esančios dvi lygiavertės Sembos ir Pamedės konsistorijos, o vyskupų institucija galutinai buvo panaikinta tik 1696 m. Mažoji Lietuva priklausė Sembos konsistorijos jurisdikcijai. Konsistorijų sudarymui didelę įtaką turėjo valdovas. Konsistorijoms atiteko bažnyčios nuostatų vykdymo kontrolė, vizitacijų reikalai, t. y. tiesioginiai kontaktai su bažnyčiomis, parapijomis, kunigais.
Tokios aplinkybės stiprino liuteronų ortodoksų pozicijas, o liuteronų bažnyčia turėjo remtis savo pačios jėgomis, į besikeičiančią situaciją ji reagavo intensyvindama savo veiklą, dėmesį telkdama į parapijas, siekdama visais būdais jose aktyvinti dievotumo (religingumo) skleidimą, stiprinti bažnyčios ir tikinčiųjų ryšį. Tvirtas religingumas parapijose, jos požiūriu, buvo liuteronybės išlikimo kunigaikštystėje laidas.
Bažnyčia siekė išnaudoti visas turimas priemones, kad liuteronų tikėjimas įsišaknytų visų sluoksnių ir visų tautų tikinčiųjų jausmuose, sąmonėje ir kasdieniame gyvenime. Dalis tų priemonių buvo jau anksčiau paruoštos ir išbandytos: parengtos ir išleistos knygos ne vokiečių, o kitų gausiausių kunigaikštystės tautų kalbomis (lenkų, lietuvių), suorganizuotas (nors ir netenkinantis esamų poreikių) kunigų, mokančių tas kalbas, rengimas, sutankintas bažnyčių tinklas, nustatyta bažnyčių lankymo tvarka ir atsakomybė už tos tvarkos nesilaikymą. Bažnyčia siekė tapti ir socialinės, ir tikybinės disciplinos kontroliere. Šiuos jos siekius palaikė valstybinė valdžia. Toks glaudus pasaulietinės valdžios ir bažnytinės vadovybės bendradarbiavimas, siekiant poveikio visuomenei, istorikų šiuo metu vadinamas konfesionalizacija (Schilling 2002/1: 632–645; Schilling 2002/2: 483–503).
Mažosios Lietuvos gyventojai iš tiesų juto intensyvią liuteronų bažnyčios veiklą, kuri stiprėjo iš kelių pusių: ja rūpinosi tiek centrinė bažnyčios vadovybė, tiek aktyviau pradėję veikti lietuviškų bažnyčių kunigai. XVII a., kaip ir anksčiau, pasaulietinė valdžia rūpinosi bažnytinės drausmės kontrole. Antai, 1604 m. buvo paskelbti Įsruties apskrities, kuri apėmė didelę dalį Mažosios Lietuvos, valdymo nuostatai (Instruktion 1604; BRMŠ 2003: 9–13). Juose numatyta, kad visa apskritis suskirstoma į seniūnijas, o šios – į dar mažesnius padalinius, kuriuos prižiūrės kaufšulcai – seniūnaičiai. Kokius įpareigojimus jie gavo, sužinome iš 1604 m. Įsruties apskrities kaufšulcams parengtos instrukcijos: jie privalėjo kontroliuoti, kaip vykdomi1568 m. bažnytiniai nuostatai, vizitacijų nutarimai, sekti, kad žmonės išpažintų tik liuteronų tikėjimą, neburtininkautų, nežoliautų, nepranašautų. Jie privalėjo atpratinti Įsruties apskrities žmones švęsti devintines, kurių metu susirinkę kaimai lankė javus ir laukų ribas. Kaufšulcai turėjo sekti, kad valstiečiai nešvęstų krikštynų, vestuvių ilgiau nei leidžiama, kad nebūtų geriama daug alaus, kad palaidotų mirusįjį per kelias dienas ir nerengtų šermenų. Visus prasižengusius kaufšulcas turėjo suimti arba bausti piniginėmis baudomis. Buvo nustatyta bažnyčių lankymo kontrolė. Šiai kontrolei vykdyti taip pat buvo pasitelkti pasaulietinės valdžios pareigūnai, tačiau tai didino ir kunigo atsakomybę bei darė jį šios kontrolės dalyviu.
Dar vienas būdas kontroliuoti parapijinių bažnyčių veiklą ir parapijiečių bažnytinės drausmės laikymąsi buvo vizitacijos. Prūsijos kunigaikštystėje jos buvo vykdomos nuo pat bažnyčios formavimosi laikų, tačiau iki XVII a. buvo vizituojami tik kai kurie Mažosios Lietuvos valsčiai arba jų dalys. O vizitacijos buvo pagrindinė bažnyčios ir parapijų abipusio ryšio priemonė, svarbiausias būdas kontroliuoti parapijas ir jų kunigų veiklą, taip pat sužinoti parapijose kylančias problemas. XVII a. 4 dešimtmetyje pirmą kartą visi Mažosios Lietuvos gyventojai buvo įtraukti į vizitacijų planus. Iki to laiko, kaip minėta, vyko tik kai kurių atskirų bažnyčių vizitacijos. Pavyzdžiui, iš XVI a. išliko žinių apie plačiausiai Mažosios Lietuvos valsčius aprėpusią, 1569 m. Sembos vyskupo Joachimo Miorlino (Joachim Mörlin, 1514–1571) atliktą vizitaciją, kuri pasiekė kelis Klaipėdos valsčiaus kaimus, buvusius Kuršių nerijoje. XVII a., nuo 1632 m., jau visi Mažosios Lietuvos valsčiai buvo įtraukti į generalinių vizitacijų planus, ir jie buvo pradėti vykdyti. Dar rengiantis šiam planui 1638 m. vyko Lietuviškų [manau, kad čia tai pavadinimas, o ne pažyminys, todėl didžioji. Tie valsčiai taip buvo vadinami oficialiai, bet palieku Jūsų nuožiūrai - I.l.] valsčių generalinė vizitacija, kurią vykdė 5 asmenys: 3 iš jų buvo vyriausybės aplinkos žmonės ir 2 kunigai (iš Įsruties ir Petersdorfo). Nutarimai, ką ir kaip reikia gerinti bažnyčių veikloje, 1639 m. buvo išspausdinti 122 puslapių knygelėje: „Įsruties apskrities ir kitų Prūsijos kunigaikštystės Lietuviškų valsčių vizitacijos visuotinis potvarkis“ (Recessus generalis 1639). Nutarimai buvo skirti Įsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos, Labguvos, Toplaukio, Jurbarko (Prūsijos), Želvos, Šakių valsčiams. Šie nurodymai buvo rašomi specialiai tų valsčių bažnyčioms, parapijiečiams ir kunigams. 1638 m. buvo nurodyta dvidešimties bažnyčių, kurių dauguma parapijiečių buvo lietuviai, kunigams susirinkti Įsrutyje, kur jie privalės sakyti pamokslus lietuvių kalba ir juos vertins sudaryta komisija. Jau valstybiniu lygiu buvo skelbiamas reikalavimas Lietuviškų valsčių bažnyčių kunigams gerai mokėti lietuvių kalbą.
„Visuotiniame potvarkyje“ buvo išdėstytas planas, kaip turėtų būti keliamas dievotumo lygis ir tvirtinamas tikėjimas. Rašiusieji nurodymus buvo prastos nuomonės apie tų valsčių tikinčiųjų religingumą, juos apibūdino kaip „vargšus, nesuprantančius, barbariškus lietuvius“. O iš esmės buvo reikalaujama to, kas buvo paskelbta bažnytiniuose nuostatuose; kartojami tie patys draudimai, kurie jau buvo paskelbti Įsruties apskrities 1604 m. kaufšulcams. Atskiras skyrius buvo skirtas pagalbinėms priemonėms, kurios sudarytų galimybes deramai suprasti ir skelbti sakramentus, melstis. Praėjus 40 metų vėl buvo prisiminta Jono Bretkūno Biblija lietuvių kalba ir pageidaujama, kad ji būtų pataisyta ir išleista. Minima, kad buvęs Karaliaučiaus dalies Zakheimo lietuvių bažnyčios kunigas Jonas Rėza (Johann Rehsa) yra gerai nurašęs ir taisęs J. Bretkūno Biblijos Naujojo Testamento vertimą ir kad juo galima sėkmingai pasinaudoti. Nurodymuose rašoma, kad būtina parengti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką, pakartotinai išleisti Jono Bretkūno postilę, intensyviau mokyti lietuvių vaikus rašto ir rengti kandidatus tapti lietuviškų bažnyčių kunigais. Antroji dalis skirta bažnytinės disciplinos reikalams, pastatų priežiūrai, išlaikymui, pareigūnų įsipareigojimams, atskirai aptarti būdai, kaip mokyti vaikus, nurodyta ir ko juos mokyti, net ko turėtų būti mokomi būtent lietuvių vaikai. Šie nurodymai buvo planas, kaip stiprinti lietuviškų bažnyčių parapijas ir gilinti parapijiečių dievotumą, kartu tai buvo įpareigojimai lietuviškų bažnyčių kunigams. „Visuotinio potvarkio“ reikšmę Mažosios Lietuvos raštijos raidai tyrė Domas Kaunas (Kaunas 1996: 103), Liucija Citavičiūtė. Jie nustatė, kad šis potvarkis buvo didžiai reikšmingas lietuvių raštijos raidai, o L. Citavičiūtė (Citavičiūtė 2009: 9–62) padarė išvadą, kad pagrindiniu potvarkio vykdytoju buvo Danielius Kleinas.
Nurodymams įdiegti numatytos vizitacijos. Nuo XVII a. 3–4 dešimtmečio Mažosios Lietuvos valsčių bažnyčias konsistorija jau periodiškai tikrino, nors realiai tarp vizitacijų buvo maždaug 20 metų tarpai. Labiausiai nutolusio nuo Karaliaučiaus Klaipėdos valsčiaus visų bažnyčių vizitacijų dokumentai išliko 1644–1645 m., 1666 m., 1681–1685 m. (Klaipėdos vizitacijos 2009: 22–23).
Pirmiausia bažnyčios vadovybė dėjo daug pastangų, kad parapijose būtų lietuviškai mokantis kunigas, o jei tuo metu tokio nepavyko rasti, būtinai turėjo būti kalbą mokantis potabelis – kunigo pagalbininkas. Vizitacijos akcentavo kunigo pareigas paveikti parapijiečių religingumą ir kartu padidino jo atsakomybę konsistorijai. Kunigai privalėjo atsiskaityti, kokia yra bažnyčios ir mokyklų pastatų būklė, kaip tvarkomos bažnyčios lėšos, kaip vyksta pamaldos, krikštijimas, jungtuvės, laidotuvės, kaip parapijiečiai laikosi bažnytinės disciplinos. Pastarajai vizitatoriai skyrė daugiausia dėmesio. 1644 m. Klaipėdos valsčiaus bažnyčių kunigams nurodyta sudarinėti sąrašus asmenų, kurie nepriima Šv. Vakarienės sakramento, ir jų pavardes skelbti iš sakyklų. Tokius sąrašus kai kurie kunigai sudarinėjo labai uoliai. XVII a. pabaigoje tuo pasižymėjo Priekulės kunigas Vilhelmas Martinis (jaunesnysis, Vilhelmo Martinio vyr., vieno iš D. Kleino gramatikos bendradarbių, sūnus, apie 1645–1704) (Klaipėdos vizitacijos 2009: 141–163). Vizitatoriai, kaip ir bažnytinė vyresnybė XVI a. paskutinį ketvirtį, ypač stengėsi pašalinti tradicinius papročius iš Mažosios Lietuvos gyventojų apeigų, skirtų pažymėti svarbiausiems gyvenimo momentams. Nurodymuose reikalaujama laikytis bažnyčios nustatytos švenčių trukmės, išgeriamo alaus kiekio (per vestuves – ne daugiau kaip 5 statinaites), naujagimius krikštyti reikalaujama ne vėliau kaip per 2 ar 3 dienas, laidotuvėms reikalaujama būtinai kviesti kunigą ir skambinti varpais. Ne viską galima buvo įvykdyti: pavyzdžiui, Ragainės bažnyčia buvo kairiajame Nemuno krante, o dalis parapijos kaimų – dešiniajame; kaip valstietis galėjo atplukdyti į bažnyčią naujagimį pavasarinio ledonešio ar potvynio metu?
Daug dėmesio bažnyčia skyrė socialinei disciplinai: pavyzdžiui, Klaipėdos lietuvių bažnyčios kunigo pagalbininkas turėjo sekti, kad į bažnyčią neateitų įkaušę žmonės. Bažnytinei ir socialinei disciplinai palaikyti numatytos bausmės: piniginės (už vėlavimą krikštyti – 1 florenas, o pagautas bažnyčioje įkaušęs ar girtas baudžiamas 10 florenų), o jei nusikalstama pakartotinai, skiriamos fizinės bausmės: kaklo tvėrimas į geležį, sodinimas į pilies bokštą, – tam reikėjo žmogų perduoti valstybės pareigūnui. Tai, kad šie nurodymai buvo nuolat kartojami, akivaizdu, kad Mažosios Lietuvos gyventojai nebuvo linkę atsisakyti savo tradicinių papročių. Tačiau bažnyčios pastangos per XVII a. kai kuriuos dalykus vis dėlto pakeitė. Per XVII a. beveik išnyko paprotys apraudoti mirusįjį, amžiaus pabaigoje raudojimas buvo užrašytas paskutinį kartą. Matas Pretorijus, gerai pažinojęs Mažosios Lietuvos parapijiečius ir ilgai buvęs lietuviškos bažnyčios kunigu Nybudžiuose, rašė, kad XVII a. antrojoje pusėje jau buvo benykstąs paprotys dėti mirusiajam į karstą šermenims padaryto alaus, bet tai dar buvę daroma Žemaitijos pasienyje (Pretorijus 2006: 685). Tikrinę parapijų gyvenimą vizitatoriai pastebėjo, kad žvejai nelinkę kviesti kunigo mirus šeimos nariui. Tad akivaizdu, kad Mažosios Lietuvos gyventojai laikėsi savo papročių, švenčių, jų apeigų, ypač žyminčių svarbiausių gyvenimo etapų (gimimo, santuokos, mirties) momentus. Keisti tradicinę lietuvininkų liaudies kultūrą buvo įpareigoti kunigai.
Per XVII a. pirmąją pusę bažnyčių tinklas Mažojoje Lietuvoje šiek tiek sutankėjo. Kai kurios buvusios dukterinės bažnyčios tapo savarankiškomis. Per tą laiką Klaipėdos laukininkų Šv. Mikalojaus lietuvių bažnyčia formaliai atsiskyrė nuo vokiečių miesto Šv. Jono bažnyčios. Ir anksčiau ji veikė atskirai, tačiau nepajėgė išlaikyti špitolės. Bet kiek galima spręsti iš vizitacijų, kai kurios parapijos, kaip ir anksčiau, buvo labai didelės. Antai 1644 m. vizitacijoje rašoma, kad Priekulės parapiją sudaro 500 dūmų (prievolės vienetų). Kai kurie istorikai mano, kad to meto dūmą vidutiniškai sudarė apie 8 asmenis, jei šeimą sudarė dvi kartos (tėvai ir vaikai), bet jei šeimą sudarė 3 kartos ir tai buvo neišsidalijusi, didžioji šeima, dūme galėjo būti ir 20–30 asmenų. Tad net jei skaičiuotume minimalų vidutinį 8 asmenų šeimos dydį, tai Priekulės parapijoje būta apie 4000 žmonių, – tai labai gausi parapija, o jei joje gyveno ir neišsidalijusios šeimos, tai parapijiečių turėjo būti dar daugiau. Matyt, nepaisant bažnyčių tinklo tankinimo, jis nesudarė deramų sąlygų kunigo veiklai ir parapijiečių aptarnavimui.
Beveik prie kiekvienos bažnyčios Klaipėdos valsčiuje buvo parapinės mokyklos ir išlaikomi mokytojai arba kunigo pagalbininkai potabeliai, einantys mokytojo pareigas. Mokytojai gaudavo atlyginimą atsižvelgiant į jų išsilavinimo lygį. Vizitatoriai Klaipėdos, Priekulės, Verdainės (vėliauŠilutės), Rusnės mokytojams rašė specialius nurodymus. Priekulės parapijoje kunigui buvo nurodyta, kad iš kiekvieno kaimo būtinai vienas ar daugiau berniukų lankytų mokyklą, kad tokiu būdu kaime nuolatos būtų nors keli raštingi žmonės. Už mokyklos veiklą taip pat pirmiausia buvo atsakingas parapijos kunigas.
Kaip ir praeitą laikotarpį, Mažojoje Lietuvoje veikė lietuviškų bažnyčių institucija ir veiklą tęsė lietuviškų bažnyčių kunigų visuomeninė grupė. Juos būrė darbas lietuviškose parapijose, jos dalyviais tapdavo lietuviškai mokantys arba išmokę asmenys, jų veikla skyrėsi nuo vokiškose parapijose dirbusių kunigų; ir nors šios visuomeninės grupės sudėtis keitėsi, ji išlikdavo, vienijama pripažįstamų vertybių. Jau tradicija tapo tai, kad tarp jų iškildavo lyderis, kurio niekas neskirdavo, bet jis būdavo nusipelnęs lyderystės savo darbais lietuviškoms bažnyčioms. Konsistorija dažniausiai kandidatus rinkosi iš Karaliaučiaus universiteto absolventų, tikrino ar tie, kurie moka ar yra išmokę lietuviškai, geba ta kalba teikti bažnytinius patarnavimus: konsistorijos sudaryta komisija egzaminavo kunigus, ar jie gali lietuviškai pasakyti pamokslą. Lietuviškų bažnyčių kunigų kontingentas buvo nevienalytis.
Apžvelgus lietuviškų bažnyčių kunigų visumą, matyti, kad skyrėsi jų kilmė. Tebedirbo XVI a. viduryje iš LDK atsikėlusių kunigų Gedkantų, Blotnų, Jomantų, Rodūnionių, Virčinskių, galbūt Martinių giminių palikuonys; prie jų tikriausiai galima priskirti Siautilas. Galime spėti, kad dalis kunigų buvo kilę iš vietinių, buvusių prūsų (galbūt Sapūnas). Viena dalis lietuviškų bažnyčių kunigų buvo kilę iš Vokietijos arba jos etniškai mišrių paribių (Pomeranijos, Silezijos): jau minėtieji Zengštokai (Sengstock), Hopneriai (Höpner), Lėmanai (Lehmann), Pretorijai (Prätorius), Dycelijai (Dycel), – jie mokėsi lietuvių kalbos. Kitos dalies kilmė nėra tvirtai nustatyta. Tokie buvo Rėzos (Rehsa, Rhesa), Kleinai (Klein), Partatijai (Partatius). Dėl Jono Rėzos, pirmojo XVI a. paskutinį ketvirtį paminėto Tilžės mokyklos mokytojo ir rektoriaus, kilmės esama dviejų nuomonių. Vieni, remdamiesi pavardės forma, mano jį buvus vokiečių kilmės, o Vaclovas Biržiška, remdamasis Tilžės magistrato dokumentais, kuriuose jo sūnus Jonas Rėza vadinamas lietuviu, mano jį buvus lietuviu ir tautine prasme. Bet kuriuo atveju Rėzos jau nuo XVI a. paskutinio ketvirčio gyveno lietuviškuose valsčiuose ir jau XVI a. paskutinį ketvirtį mokėjo lietuviškai.
Buvo ir atvykusių iš Vokietijos žemių ir menkai mokėjusių lietuvių kalbą. Nuo XVII a. 3 dešimtmečio konsistorija dėjo pastangas, kad jie mokytųsi lietuviškai, jei norėtų likti dirbti. Dauguma lietuviškų bažnyčių kunigų gerai pažinojo Mažosios Lietuvos valstiečių ir miestų samdinių, pakraščių gyventojų gyvenimo būdą, kasdienybę, jų problemas.
Lietuviškų bažnyčių kunigo darbas buvo labai sudėtingas: kaip minėta, jis dirbo dažniausiai labai gausiose parapijose, didelėje teritorijoje. Jis buvo įpareigotas pakeisti nemažai liaudies kultūros reiškinių, ypač susijusių su svarbiausiais valstiečio gyvenimo momentais. Kunigas kartu su pasauliečiais seniūnaičiais (kaufšulcais) ir seniūnais (šulcais) turėjo kontroliuoti, kaip valstiečiai laikosi bažnytinės disciplinos, taigi atsistoti baudžiančiųjų pusėje. Tačiau ši lietuviškų bažnyčių kunigų grupė ėmėsi ir tokios veiklos, kuri turėjo padėti parapijiečiams suvokti Dievo žodį, jį išgyventi ir įsileisti į savo gyvenimą. Tokia veikla buvo lietuviškų leidinių rengimas.
Verta atidžiau pasižvalgyti, kas tuos leidinius rengė, kaip juos rengė, kokie jie buvo. Lietuviškos knygos raidą tyręs Domas Kaunas priėjo prie pagrįstos išvados, kad XVII a. pirmojoje pusėje ji sulėtėjo: buvo išleista žymiai mažiau knygų, palyginti su XVI a. antrąja puse (Kaunas 1996: 102). Tačiau esminiai pokyčiai pastebimi, kai tiriame leidinių turinį. Nuo XVII a. 2-ojo dešimtmečio lietuviškų knygų rengimas įgijo kelias kryptis. Pirmiausia buvo rengiamos tos, kurių reikėjo bažnyčios apeigoms, parapijiečių dievotumo stiprinimui. Dauguma šio pobūdžio leidinių buvo XVI a. išleistųjų pakartotiniai leidimai, tačiau jau peržiūrėti, redaguoti, taisyti ir papildyti. Kita kryptis – pradėtos rengti knygos apie lietuvių kalbą, jos sandarą, kalbos kilmę, skirtos lietuvių kalbos mokymuisi. Pragmatiškai žiūrint – buvo vykdomi 1638 m. vizitacijos „Visuotinio potvarkio“ planai, bet iš esmės jos turėjo žymiai didesnę reikšmę: kėlė lietuvių kalbos pažinimo lygį, jos statusą ir vertę. Buvo sąmoningai iškelti kalbos norminimo reikalai. O tai buvo nepaprastos svarbos žingsniai lietuvių kalbos raidai. Kalbos aprašymas, jos taisyklių aiškinimasis jau dėjo pagrindus normintai literatūrinei lietuvių kalbai, modernios tautos būrimuisi ateityje.
XVII a. pirmąjį ketvirtį aktyviausiai veikė Lozorius Zengštokas (1562–1621), dirbęs Verdainėje, Rusnėje, Klaipėdoje ir Karaliaučiuje. Jo tėvai gyveno Rygoje, būsimas kunigas gimė Liubeke, bet visą gyvenimą dirbo lietuviškuose valsčiuose. Eidamas Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios kunigo pareigas, parengė ir 1612 m. išleido tuos leidinius, kurių, matyt, labiausiai tuo metu trūko darbui: trečiąjį B. Vilento „Enchiridiono“, t. y. mažojo katekizmo, leidimą, antrąjį B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“ leidimą, J. Bretkūno maldyną, sudarė naują giesmyną. Į giesmyno rengimą L. Zengštokas įdėjo daugiausia autorinių pastangų. Giesmynų parengimą, giesmių repertuarą tyrusi Dainora Pociūtė padarė išvadą, kad L. Zengštokas giesmyno atnaujinimui parinko „liuteronų himnologijoje vadinamo antrojo laikotarpio giesmes“ (Pociūtė 1995: 63). Nors didžiąją dalį iš 151 giesmės jis perėmė iš M. Mažvydo ir J. Bretkūno giesmynų, bet įdėjo ir apie 40 naujai verstų ir parašytų, niekur anksčiau nespausdintų giesmių: Augustino Jomanto (vyr.), Aleksandro Rodūnionio, Stanislovo Virčinskio, Simono Vaišnoro. Šis giesmynas atnaujino tik nedidelę dalį giesmių repertuaro, bet sutelkė beveik visų XVI a. II pusės ir XVII a. pirmojo ketvirčio kunigų giesmių geriausius vertimus ir naujai sukurtas giesmes. J. Zengštoko giesmyne išspausdintos giesmės buvo 54 metus giedamos bažnyčiose, bet po dvidešimties metų jau kilo ne vieno asmens iniciatyva tą repertuarą atnaujinti.
Kita žymi to meto asmenybė buvo Jonas Rėza (jaun., 1576–1629). Tilžės mokyklos rektoriaus Jono Rėzos sūnus, gimęs Tilžėje, dirbo Tolminkiemyje (nuo 1600 m.), Karaliaučiuje (nuo 1621). J. Rėza ėmėsi prikelti Jono Bretkūno Biblijos vertimo darbus: susirado J. Bretkūno rankraštį, iš Senojo Testamento parengė Dovydo psalmyną, jį suredagavęs, pataisęs, išleido 1625 m. O Biblijos Naująjį Testamentą nurašė, redagavo, taisė ir rengė spaudai. J. Rėza pašalino pasenusias kalbos formas, J. Bretkūno tarmybes, nustatė nemaža norminių lietuvių kalbos formų. Apie šį J. Rėzos rankraštį buvo rašyta 1638 m. vizitacijų nutarime lietuviškiems valsčiams. Bet pikta lemtis neleido darbo realizuoti: J. Rėza, kaip ir anksčiau J. Bretkūnas, staiga mirė nuo maro. Kaip žinome, tos pačios giminės palikuonis po maždaug pusantro šimto metų – Liudvikas Gediminas Rėza (1776–1840), ilgametis Karaliaučiaus universiteto profesorius, – parengė ir išleido kelis Šv. Rašto leidimus lietuvių kalba, 1818 m. paskelbė K. Donelaičio „Metus“, buvo viena žymiausių XIX a. lituanistikos asmenybių.
Naujus kelius lietuvių kalbos istorijoje pramynė ir gilius pėdsakus Mažosios Lietuvos liuteronų bažnyčios veikloje paliko Danielius Kleinas (1609–1666) su talkininkais. Tolimųjų D. Kleino protėvių kilmės nežinome, bet aišku, kad jis pats kilo iš šeimos, jau seniai gyvenusios Mažojoje Lietuvoje: jo tėvas Baltazaras gimė Tilžėje, 1598–1608 m. buvo Kraupiško kunigas. Kitas Kleinas, Jonas, gimė Tilžėje, dirbo Katniavoje, rašė giesmes lietuvių kalba. Pats D. Kleinas nuo 1637 m. iki mirties dirbo Tilžėje. Tilžėje jis parašė lietuvių kalbos gramatiką (išleista 1653 m. Karaliaučiuje) (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957), trumpą jos santrauką, žodyną, parengė ir išleido 1666 m. giesmyną „Naujos giesmių knygos“ ir maldaknygę. D. Kleino gramatika buvo pirmoji išlikusi spausdinta lietuvių kalbos gramatika. Tos pačios iniciatyvos prieš dešimtį metų buvo ėmęsis Didžiųjų Rudupėnų (Enciūnų) kunigas Kristoforas Sapūnas (1589–1659), ir tai liudijo, kad lietuvių raštijos raidoje jau buvo pribrendęs laikas parengti gramatiką, kad buvo atėjęs metas vykdyti 1638 m. „Visuotinio potvarkio“ planus. K. Sapūno gramatika tuo metu (apie 1643 m.) liko rankraštyje, ją tik 1673 m. išleido Teofilis Šulcas. Parašyti gramatikas, matyt, jau buvo ne tik didžiai pribrendęs laikas, buvo ir jų poreikis. Pirmiausia jos turėjo palengvinti lietuvių kalbos mokymąsi, ypač gerai kalbos nemokantiems kunigams, kurie norėjo išlaikyti darbo vietas Mažosios Lietuvos bažnyčiose. Antra, gramatikos buvo svarbios rašomosios kalbos kūrimui, kalbos stabilizacijai ir norminimui. Be to, kaip rašė pats D. Kleinas, surasdamas ir aptardamas kalbos taisykles, jis norėjęs parodyti, kad nėra teisingi apibūdinimai, jog lietuvių kalba esanti maišyta ir netvarkinga, nepastovios vartosenos ir įvairuoja dėl daugelio tarmių. Tai jau buvo sąmoningas kalbos statuso teigimas. D. Kleinas pasirinko geriausią, jo manymu, vakarų aukštaičių tarmę, artimą Kauno kraštui, tuo jis parėmė šios tarmės įsitvirtinimą lietuvių rašytinėje kalboje – šios tarmės pagrindu parašęs gramatiką, prisidėjo prie jos iškilimo XIX a. raštuose (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957 : 16).
Po gramatikų atėjo eilė dvikalbiams, trikalbiams žodynams. Juos rengė daugelis lietuviškų bažnyčių kunigų: D. Kleinas (žinome, kad 1652 m. dar buvo nebaigtas manoma, kad rankraštis, sudegė), Ragainės kunigas Jonas Hurtelijus (prieš 1666 m.), Katniavos – Teodoras Šulcas (apie 1673), Įsruties – Fridrikas Partacijus (prieš 1687 m.), Žilių kunigas Fridrichas Pretorijus (1624–1695), Įsruties vyriausias kunigas Jokūbas Perkūnas (jaun., apie 1711 m.). Deja, dalis šių žodynų rankraščių iki šiol nerasti, dalis, žinoma, yra pražuvę, du XX a. pabaigoje išleido Vincentas Drotvinas.
Bet turbūt stipriausiai parapijiečiai pajusdavo naujo giesmyno sudarymą. Giesmės buvo labai svarbi liuteroniškos liturgijos dalis, pamažu jos tapo artimos lietuviui valstiečiui, kuris darbus dirbo, liūdėjo mirusio, tuokėsi su daina. Naujo giesmyno poreikis buvo toks didelis, kad tuo pačiu metu, apie 1652 m., buvo parengti du giesmynai: Valtarkiemio kunigo Melchioro Švobos ir Tilžės kunigo D. Kleino. Net kilo konfliktas tarp abiejų sudarytojų, kuris iš giesmynų turėtų būti spausdinamas. Gotfrydas Ostermejeris po pusantro šimto metų vertino M. Švobą, kaip geriausią poetą, kuriantį lietuvių kalba (Ostermeyer 1793: 264). Naujų duomenų apie šios bylos aplinkybes paskelbė L. Citavičiūtė (Citavičiūtė 2009: 9–62).
Buvo paskirtos net kelios komisijos giesmynams įvertinti. Po kelių pasitarimų nuspręsta spausdinti D. Kleino giesmyną. Dėl ginčų, kuris giesmynas bus išleistas, D. Kleino sudaryto ir 1652 m. įteikto rinkinio spausdinimas užtruko 14 metų, bet giesmynas buvo parengtas toks, kuris tiko daugumai lietuviškų bažnyčių. 1666 m. išleistas D. Kleino giesmynas pakeitė L. Zengštoko sudarytąjį (1612 m.) ir šimtą metų formavo lietuviškų giesmių repertuarą. Tą repertuarą, palyginti su L. Zengštoko giesmynu, D. Kleinas atnaujino maždaug per pusę: iš L. Zengštoko perimtoje dalyje nebebuvo senųjų XVI a. vertėjų S. Rapolionio, M. Mažvydo, Rodūnionių ir kt., bet jis skelbė daug savo meto kunigų vertimų ir sukurtų giesmių, tad jame vyravo jau XVII a. pirmosios pusės vertėjai ir autoriai. Visi vėliau leisti Jono Rikovijaus (1685), Fridricho Zigmanto Šusterio (1705), Jono Berento (1732 ), Adomo Fridriko Šimelpeningio (1750), Karolio Gotardo Kerberio (1832), Fridriko Kuršaičio sudaryti giesmynai rėmėsi D. Kleino darbu. Knygos istorijos tyrėjai J. Rikovijaus ir F. Z. Šusterio giesmynus vadina D. Kleino giesmyno papildytais ir redaguotais pakartotiniais leidimais. Kiekvienas jų buvo atnaujinamas, skyrėsi tekstų kiekiu, buvo įdedama vis daugiau originalių giesmių. Tad XVIII a. pasiekęs giesmių repertuaras buvo kruopščiai per amžius atrinktas ir nušlifuotas.
Giesmynai iš kitų bažnytinių leidinių išsiskyrė savo didele paveikumo galia. Liuteronų liturgijoje giesmėse buvo išdėstomas, t. y. išgiedamas tikėjimo išpažinimas, pagrindinės maldos, Kristaus gyvenimo ir kančios istorija, giesmėmis buvo meldžiama Dievo apsaugoti nuo įvairiausių nelaimių. Pasižvalgius po iki XVII a. vidurio susiformavusį giesmių repertuarą, matyti, kad jau buvo sukurtos arba išverstos ne tik bažnyčios apeigoms būtinos giesmės, bet ir skirtos giedoti, melstis daugeliu žmogaus gyvenimo momentų, visais dienos tarpsniais (rytą, dieną, vakarą).
Koks buvo lietuviškų bažnyčių kunigų vaidmuo, sudarant šimtmečius giedamų giesmių repertuarą? D. Kaunas, apibendrindamas raštijos kūrėjus, dėmesį sutelkia į knygų sudarytojus: jo nuomone, XVI a. antrojoje pusėje knygas rengė 3 asmenys, o per XVII a. pirmuosius tris ketvirčius – penki (Kaunas 1996:101). Be abejo, sudarytojo vaidmuo buvo labai svarbus, nes iš esmės jis atrinkdavo giesmes, jo rankose buvo galimybės formuoti giesmių repertuarą. Bet pažvelgus į tuose leidiniuose spausdintų giesmių vertėjus ir autorius, tampa akivaizdu, kad sudarytojai turėjo iš ko rinktis, kad tą repertuarą kūrė ne vien sudarytojai. XVI–XVII a. giesmynuose spausdintų giesmių vertėjus ir autorius yra suregistravęs ir jų biogramas parašęs Vaclovas Biržiška (Biržiška 1960), informaciją susistemino lietuviškų knygų bibliografijos rengėjai (Knygų bibliografija 1969), giesmių vertimo šaltinius ir vertėjus bei originalių giesmių vertėjus yra nustačiusi D. Pociūtė (Pociūtė 1995; Giesmės dangaus miestui 1998), o patikslino Gvidas Mikelinis (Michelini Mikelini 2009), L. Citavičiūtė (Citavičiūtė 2009). D. Pociūtė nagrinėjo XVI–XVII a. evangelikų giesmių repertuaro meninę raišką, jo temas, teologinių teiginių atspindžius ir doktrinos raidą. Išryškino poetiniu požiūriu vertingiausias giesmes. Bet verta pažvelgti į giesmynus kiek kitu kampu: pasižvalgykime, kur buvo giesmės kuriamos ar verčiamos, kas buvo jų kūrėjai, vertėjai, kaip jų kūriniuose atsispindėjo saitai su parapijiečiais, jų gyvenimu.
L. Zengštoko (1612) giesmyne yra nurodytos 4 vertėjų, gal ir autorių pavardės: Augustino Jomanto, Simano Vaišnoro, Aleksandro Rodūnionio (jaun.) ir Stanislovo Virčinskio. Jie dirbo lietuviškų bažnyčių kunigais Kraupiške, Ragainėje, Kaukėnuose ir Žabynuose. Iš paminėtų tik Ragainė buvo apskrities bažnyčia, kitos – eilinės parapinės. Visi paminėtieji kunigai giesmyno išspausdinimo metais jau buvo mirę. D. Kleinas giesmyne (1666) mini dešimtį vertėjų ir autorių. Jei skaičiuojame kartu ir J. Rikovijaus, ir J. Z. Šusterio giesmynuose atspausdintas, tai juose, remiantis V. Biržiškos (Biržiška 1960: 311), G. Mikelini (Michelini 2009) ir L. Citavičiūtės (Citavičiūtė 2009) informacija, XVII a. viduryje ir antrojoje pusėje rasime 20 asmenų, vertusių ir kūrusių giesmes: Ragainės kunigą Joną Hurtelijų (Urtel, 24 giesmės), Tilžės – Danielių Kleiną (36 giesmės), Katniavos – Joną Kleiną (3 giesmės), Balėtų ir Nybudžių – Vilhelmą Liūdemaną (10 giesmių), Verdainės – Vilhelmą Martinį (vyr., 1 giesmė), Žilių – Fridrichą Pretorijų (8 giesmės), Karaliaučiaus – Kristupą Šmitą (Schmied, 1 giesmė), Valtarkiemio – Melchiorą Švobą ( 22 vertimai ir 10 originalių giesmių), Katyčių kunigą Kristupą Cintijų (1 giesmė), Rusnės kunigą Mykolą Galą (Gaidį, 1), Stalupėnų – Joną Enriką Leopoldį (1), Nybudžių – Matą Pretorijų (4 giesmės), Norkyčių ir Vėluvos – Joną Rikovijų (3 giesmės), Nybudžių ir Valtarkiemio – Ernestą Dycelijų (Dietzel, 9), Išdagų – Jokūbą Perkūną (1), Laukiškos – Joną Partatijų (1) ir Įsruties – Fridriką Partatijų (1), Katyčių – Joną Andrių Kaizerį (2), Būdviečių – Fridrichą Zigmantą Šusterį (1), Žabynų – Jurgį Šteiną (1). Kadangi dalies giesmių vertėjai ar autoriai nėra užrašyti ir tyrinėtojai jų nenustatė, akivaizdu, kad vardų gali būti ir daugiau. D. Kleino giesmyne spausdintos giesmės buvo verstos ar kurtos Ragainėje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Rusnėje, Verdainėje, Katyčiuose, Katniavoje, Kraupiške, Balėtuose, Žiliuose, Nybudžiuose, Valtarkiemyje.
Šie sąrašai gerokai pailgėtų, jeigu būtų įtraukti asmenys, kurie svarstė, vertino, taisė rankraščius ar kitaip talkino knygų sudarytojams. J. Bretkūno Biblijos vertimo rengimo grupę sudarė Danielius Kleinas, Didžiųjų Rudupėnų (Enciūnų) kunigas Kristupas Sapūnas, Nybudžių kunigas Andrejus Krauzė, Klaipėdos lietuvių kunigas Jonas Hopneris; Jurbarko (Prūsijos) kunigas Gregoras Kevnicijus (Lietuvos bibliografija 1969: 340; Citavičiūtė 2009: 16–17; Falkenhan 1941). D. Kleinas savo gramatiką pateikė vertinti Didžiųjų Rudupėnų kunigui Kristupui Sapūnui, Klaipėdos kunigui Jonui Lėmanui ir Karaliaučiaus kunigui Kristupui Pretorijui. Žodynus (įtraukiame visus XVII a. parengtuosius) rengė Ragainės, Katniavos, Įsruties, Žilių kunigai. Tad parapijų, kuriose dirbo aktyvūs kunigai, sąrašą dar būtų galima papildyti daugeliu bažnyčių. Tik kelias iš išvardytųjų bažnyčių galime vadinti centrinėmis, t. y. pagrindinėmis apskričių bažnyčiomis: Ragainės, Tilžės, Karaliaučiaus, Įsruties ir Klaipėdos lietuvių bažnyčias. Visos kitos buvo eilinės parapinės bažnyčios. Žvilgtelėjus į parengtų lietuviškų tekstų visumą reikia išskirti kelias bažnyčias, kuriose nuolat dirbo aktyvūs ir kūrybingi kunigai: lituanistines veiklos tradicijas, susidariusias XVI a., išlaikė Ragainės, Tilžės ir Karaliaučiaus lietuvių bažnyčia. Per XVII a. iškilo Klaipėdos, Įsruties, Žilių, Nybudžių, Didžíųjų Rudupėnų (Enciūnų), Verdainės ir Valtarkiemio bažnyčios: Žiliuose dirbo giesmių vertėjas ir žodyno parengėjas Fridrichas Pretorijus, Valtarkiemyje – žymiausias originalių giesmių kūrėjas Melchioras Švoba, Nybudžių bažnyčioje (įsteigtoje 1617 m.) dirbo J. Bretkūno Biblijos vertimo nuorašą redaguoti paskirtas Andrejas Krauzė, po jo – giesmių vertėjas Vilhelmas Jonas Liūdemanas, dar vėliau – giesmių vertėjas ir Prūsijos istorijos autorius Matas Pretorijus. Klaipėdoje dirbo Bretkūno Biblijos nuorašui rengti paskirtas Jonas Hopneris (darbo nepradėjo, jo tėvas buvo vienas iš Bretkūno Biblijos korektorių XVI a.), bet D. Kleinas rašė, kad gramatiką parašyti ypač prašę Klaipėdos kunigai (Pirmoji lietuvių gramatika 1957: 74, 401). Didžiuosiuose Rudupėnuose dirbo gramatikos rankraščio autorius Kristoforas Sapūnas. Tad parapijų bažnyčiose dirbo dauguma giesmių vertėjų ar autorių, jos buvo išsidėsčiusios beveik visoje Mažosios Lietuvos branduolio teritorijoje, tik Stanislovas Virčinskis kūrė Žabynuose (į pietus nuo Gumbinės), prie pietinės teritorijos, kurioje daugumą sudarė lietuvininkai, ribos. Akivaizdu, kad visi išleistieji Mažosios Lietuvos liuteronų giesmynai yra daugelio vertėjų, autorių darbas, juose sudėti daugelio asmenybių vertimai ar kūriniai. Nemažai kitų žanrų leidinių taip pat buvo peržiūrėti, taisyti eilinių kunigų. Tokiu būdu rengiamos knygos buvo įvertinamos, suderinamos nuomonės dėl kalbos vartojimo, jos tapdavo aprobuotos, toks bendradarbiavimas pakeldavo leidinių kokybę. Kita vertus, tai liudija, kad lietuviškų bažnyčių kunigai, net ir dirbantys atokiuose bažnytkaimiuose, buvo kūrybiškai aktyvūs, iniciatyvūs. Šiems kunigams buvo artimas jų parapijiečių gyvenimas, jų kūryboje įžvelgiamos pastangos taip pateikti (išversti ar sukurti) tekstą, kad jis būtų lengvai suvokiamas, taptų artimas valstiečių pasaulėvokai, derintųsi ir kartu kurtų naujus vaizdinius ir liaudies tikėjimo pavidalus. Antai L. Zengštoko giesmyne, kaip spėjama, anoniminė originali „Dangun žengimo giesmė“ piešia paprastą, aiškų vaizdą[1]:
Christus miręs kiele
šan dienan dangun žengė
teip ir mumus keltisi
Su Christum dangui džaugtisi. Kyrie eleyson.
Jeib Christus nekiele
Welina neišgaleie nei Dangun neženges
Swietas butu prapuoles. Kyrie eleison.
(Giesmės dangaus miestui 1998: 94)
D. Pociūtės nuomone, unikali to paties giesmyno lietuviška giesmė „Apie sūnų paklydėlį“ (Giesmės dangaus miestui 1998: 96), stebina savo artumu lietuvio valstiečio kasdienio gyvenimo vaizdams, gerovės suvokimu, net ir liaudies dainoms būdingomis mažybinėmis formomis:
Prisiverski sunau mielas
tarp durnuiu essi paikas
Jaunibei Tiewa prastoiei
nug io šalina atstoei.
Kiton žemen ušueiei
Naudele sawa praradai
Tarp swetimu passilikai
widui latru passimaišei.
Tiktai tu pats Tiewop sugrišk
nuog piktu darbu atsiwersk
duos saw tawi pabučoti
Sawa kakla apkabinti
It duos taw brangu rubeli
apwilks kaip sawa Suneli
Papiaus riebu taw Weršeli
ant piršta duos žiedeli.
Glostis teip tawa galwele
kaip piemuo sawa awele
kuri iam est pražuwusi
Aklo giroi paklidusi.
(Giesmės dangaus miestui 1998: 96–99).
Visi lietuvių literatūros tyrėjai yra pastebėję, kad ypač artimos lietuvio pasaulėjautai buvo dienos ir gamtos ciklo giesmės. Turbūt šių randame daugiausiai tarp originalių, t. y. pačių kunigų sukurtųjų (M. Švobos, Jono Hurtelijaus, Ernesto Dycelijaus). Antai M. Švobos originali ryto giesmė, išspausdinta D. Kleino giesmyne, dėkoja už apsaugą nuo tamsos ir blogio grėsmės nakties metu ir prašo apsaugos nuo negandų per dieną:
Ak Diewe mielas Pone
dabar taw rytišką
pagiedmi dėkawonę
Už apsaugojimą
Ir už malonę tą
Jog sweiks miegot turrėjau
Ir keltis sweiks galėjau Be sunkiaus spaudima
Gallėjes butu Čartas
daryt man negandą
Jey jis nebutu bartas
per tawa Angelą
Kurs sergejo mane
Ir jį šalin atware
Pakaju man padare
Nakties tamsybeje.
(Giesmės dangaus miestui 1998: 130–132).
Žymiai vėliau, t. y. 1685 m., Jonas Rikovijus atspausdino dar ne vieną M. Švobos giesmę. Viena jų, originali, turėjo išmelsti, kad liautųsi lietus („lietaus nustabdymo giesmė“ [- čia ne pavadinimas, o giesmės apibūdinimas, remiantis giesmės žodžiais . Pavadinimas "Ak, Wiešpatie...- I.L.]) „Ak Wiešpatie aukštay sedįs“:
Iš žemes miglas išweddi
Ir trauki jas aukštinuy
Potam lašais nulydini
Iš debbesiu žeminuy;
Šitteip padrėkini laukus
Jeib karštije n'išdžiutu
neigi butu
Bė jawiško žmogus
Neigi badė pargrutu.
Kas bus iš didžio to litaus
lauke jawai supuwo
Iš ko žmogus duonelės gaus
Jog kožnas daiktas pražuwa
kuom ir galwijai žiemą mis?
Prapuls artės ir šienas:
Piktas dienas
Sulauke swietas šis
Mauduoja gi ne wienas.
Ak tu mes kalti sakomės
ieškodami malonę
Iš losko Diewe didelės
palengwink tą koronę
Šį twanu lytu nustabdyk
Duok Saulei užtekketi
Bei giedreti
Ukimą prawaryk
Ir giedrą duok reggeti
(Giesmės dangaus miestui 1998: 166–168).
Fridricho Zigmanto Šusterio 1705 m. giesmyne buvo atspausdintos keturios tuo metu jau mirusio kunigo Mato Pretorijaus (apie 1635–1704) verstos giesmės. Viena jų – plačiai paplitusi, nežinomo vokiečių autoriaus viena gražiausių vakaro giesmių „Gnug mein Herz der Tag sich neigt“. Šią giesmę Matas Pretorijus vertė, matyt, dar gyvendamas Nybudžiuose, iki 1685 m., kadangi vėliau iškeliavo į Pomeraniją ir tapo kataliku:
Temst dabar palauk širdis
Rodos taw iau atilsis
Tawo jau padek darbus
Buddink bet wissus Umus
Bet dabok Širdžia wissa
Kaip šij perleista diena
Kas dumota kas weikta...
(Giesmės dangaus miestui 1998: 182–183).
Apžvelgę, kas ir kur vertė ar kūrė giesmes lietuvių kalba, akivaizdžiai matome, kad dalis lietuviškųjų raštų, ypač giesmynai, buvo Mažosios Lietuvos lietuviškų parapijų kunigų sutelktinė kūryba. Kyla klausimas, kaip tos giesmės iš atokiausių Mažosios Lietuvos bažnytkaimių ir miestelių atsirasdavo ant giesmynų sudarytojų darbo stalų. Tai svarstyti skatina ta aplinkybė, kad ir XVI ir XVII amžiaus giesmynuose buvo skelbiama nemažai jau mirusių vertėjų ar autorių giesmių. Ryškiausias pavyzdys yra dar nespausdintų M. Švobos giesmių skelbimas, jam mirus, 1663 m. D. Kleino, J. Rikovijaus ir F. Z. Šusterio giesmynuose. Iš viso žinoma 10 originalių jo giesmių ir 22 vertimai (Citavičiūtė 2009: 25). Beveik tikra, kad jos pateko į giesmynus iš paties vertėjo ir autoriaus sudaryto rinkinio rankraščio, apie kurio buvimą paliudijo D. Kleino giesmyno spausdinimui pasipriešinę Valtarkiemio kunigas Jonas Liudemanas ir Gumbinės kunigas Jonas Forhofas (Johannes Vorhoff) (Citavičiūtė 2009:22). Manoma, kad po M. Švobos mirties rankraštis pateko į Teodoro Lepnerio (1633–1691) rankas, kadangi M. Švoba buvo vedęs T. Lepnerio seserį (Biržiška 1960: 338). Bet neturime žinių, kad būtų buvę kitų kunigų sudaryti giesmių vertimų rankraščiai. G. Mikelinis mano, kad giesmes kunigai vienas nuo kito nusirašinėjo ir tie nuorašai plito po bažnyčias (Michelini 2009: 57). Tai labai tikėtina, tik nesame radę tokių nuorašų. Bet galime daryti išvadą, kad kunigai palaikė glaudžius tarpusavio kontaktus, kad jie žinojo apie vienas kito darbus ir jais domėjosi. Apie tokių ryšių buvimą rašo M. Pretorijus, kuris sakosi gavęs žinių apie papročius iš Verdainės kunigo Vilhelmo Martinio, Katyčių kunigo Kristupo Cyntijaus (Zins), aprašė, kas atsitiko Katniavos kunigui Teofiliui Šulcui (Sapūno gramatikos leidėjui), kai šis sulaužė draudimą kasti Katniavos pilluksztį .(Sulaužęs draudimą kunigas mirė) (M. Pretorius 2006: 20, 122–123, 317–361, 709).
Be abejo, daug energijos turėjo eikvoti sudarytojas, norėdamas surinkti ir atrinkti pavienių kunigų įvairiausiose bažnyčiose išverstas ar sukurtas giesmes ir pateikti visiems tinkamą giesmių repertuarą. Buvo ir dar vienas giesmių platinimo kelias: naujai išverstų giesmių kunigas išmokydavo savo parapijiečius, jie giedodavo, ir taip giesmės plisdavo, kaip ir sakytinė tautosaka. Greičiausia visi keliai plisti lietuviškai giesmei buvo tinkami.
Tokia lietuvių kalbos vartojimo atmosfera Mažosios Lietuvos bažnyčiose skatino raštinguosius, išsilavinusius pasauliečius taip pat laikytis lietuvių kalbos. Turime išlikusius Fridricho Gedkanto, lietuvių raštijos XVI a. darbuotojo, Širvintos kunigo Jono Gedkanto anūko, inžinieriaus, lietuvišką įrašą Kristijono Otero albume „Ne wissi medei artojem priduoti“ (pasirašė „Bridzius Getkants, 1624“). Tokių lietuviškų įrašų, priesaikų yra išlikę nedaug, bet jų buvimas rodė, kad sakytinė lietuvių kalba viešajame gyvenime buvo vartojama. Jos vartojimą palaikė lietuviškų bažnyčių kunigų veikla.
XVII a. pirmosios pusės lietuviškų bažnyčių kunigai, vertę, kūrę giesmes, talkinę kitų žanrų lietuviškų leidinių parengėjams ir autoriams, beveik visi buvo aukšto išsilavinimo, dažniausiai baigę arba mokęsi Karaliaučiaus, Frankfurto prie Oderio ir kt. universitetuose. Dauguma jų mokėjo vokiečių, lotynų, lietuvių kalbas, universitete studijavę teologiją, dar privalėjo pramokti hebrajų ir graikų, dalis, kaip jie patys rašė, mokėjo ir kuršininkų, kai kurie jų – ir lenkų kalbą. Tad ne vienas galėjo savo darbe remtis kitomis kalbomis leista literatūra, ją pažinojo. Žinome, kad D. Kleinas, rašydamas gramatiką, rėmėsi daugelio autorių lotynų, iš dalies graikų kalbų gramatikomis. Kaip jis pats rašė „...turime visų kalbų gramatikos vadovėlių: Rytų kalbų keletą, lotynų kalbos beveik nesuskaičiuojame“ (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957: 85, 408).
Apžvelgę asmenis ir vietoves, kuriose dirbo kunigai, vertę, kūrę giesmes, rašę žodynus, svarstę, koregavę, vertinę XVII a. pirmosios pusės lietuviškus leidinius, matome, kad tai daugumos lietuviškų bažnyčių dvasininkai, kurie buvo įsitraukę arba įtraukti į tekstų