 |
| Ingė Lukšaitė
Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL |
Kultūros ir meno žurnalas „Durys“
Simboliška, kad 2017 m. pažymėjus Reformacijos 500 metų jubiliejų, o 2018 m. įžengus į Lietuvos valstybės šimtmečio metus, kasmetinė Neringos savivaldybės Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija įteikta vienai žymiausių Lietuvos istorikių doc. habil.dr. Ingei Lukšaitei, kurios darbų pagrindu išugdyta ne viena jaunųjų istorikų karta. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė pastebėjo, jog tinkamesnio laiko dr. I. Lukšaitei įteikti Rėzos premiją negalėjo ir būti: viena vertus, ji pirmoji šalyje pradėjo nagrinėti Reformacijos procesą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, kita vertus, I. Lukšaitės tėvai ir protėviai per kelias kartas formavo tas vertybes, kurios mus atvedė į Vasario 16 – osios Lietuvą.
Iš dr. Deimanto Karvelio kalbos, pasakytos doc. habil.dr. Ingei Lukšaitei įteikiant Martyno Liudviko Rėzos premiją
„Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“, – cituodamas vieną eilutę iš Pauliaus laiško romiečiams pristatymo kalbą pradėjo istorikas, I. Lukšaitės mokinys dr. Deimantas Karvelis, priminęs, jog būtent šis laiškas iš Naujojo Testamento 1515 metais susprogdino jaunojo augustinų vienuolio Martyno Liuterio širdį, jo žodžiais tariant, atgimdė jį iš aukšto ir pakreipė į tai, ką vėliau visas pasaulis pavadino Reformacija.
Kokia yra Reformacijos istorikė dr. Ingė Lukšaitė? Kokią pagarbą jai privalome atiduoti? – retoriškai klausė dr. D. Karvelis, sugebėjęs surasti tinkamus žodžius ir meistriškai įvardinęs tai, kas telpa kelių dešimtmečių akademiniuose tyrinėjimuose.
„Žodis „Lietuva“ pirmą kartą Žemėje buvo užrašytas moters vienuolės ranka kažkada Kvedlinburgo analuose, lygiai taip geriausia, kas lietuviškai yra parašyta apie Reformaciją, padaryta taip pat moters tyrinėtojos ranka“, –kalbėjo Dr. Deimantas Karvelis. –„Jeigu dr. Ingė Lukšaitė nieko daugiau ir nebūtų parašiusi, jau vien už monografiją „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ būtų verta visų įmanomų kultūros ir mokslo premijų.
Dar gūdžiu sovietmečiu dr. I. Lukšaitė pradėjo tyrinėti tam laikui sudėtingas temas – lietuvių kalbos ir Reformacijos istoriją, o tai buvo didžiulis iššūkis. Mokslininkei niekada nereikėjo daryti savo darbų ir pažiūrų „revizijos“. Nesvarbu, kada jos darbai buvo publikuoti – dabar ar anuomet, – jie turi ir turės išliekamąją vertę, – įsitikinęs dr. D. Karvelis. – „I. Lukšaitė yra mokslininkė, kuri imdavosi tų temų, kurios iš vienos pusės būdavo užmarštyje, iš kitos pusės, atrodė niekam nereikalingos.“
Mokslinius tyrinėjimus pradėjusi nuo radikaliosios Reformacijos krypties, dr. Ingė Lukšaitė iš užmaršties į kultūros lauką sugrąžino daugelį iškiliausių asmenybių. Ko vertas vien Stanislovas Rapalionis, jo surastos ir publikuotos daktaro tezės! S. Rapalionis yra pirmasis lietuvis, Europoje apsigynęs teologijos daktaro disertaciją. O Saliamonas Risinskis (miręs 1625 m.), išleidęs pirmąjį patarlių rinkinį, deja, taip ir liko daugeliui nežinomas. O kur dar Andriaus Volano, XVI a. antrosios pusės teologo ir mąstytojo (jo garsi frazė „niekas negimsta nelaisvas“) teologiniai traktatai ir laiškai.
Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. D. Karvelis prisipažino šiandieniniams jauniems žmonėms nuolatos cituojantis dar vieną dr. I. Lukšaitės iškeltą šviesuolį – XVII a. protestantų pedagogą, mokslininką Adomą Rasijų, sugebėjusį luominės epochos laikais parašyti traktatą, kas yra tikras aristokratas. Tai žmogus, kuris yra nepaprastai mokslingas ir išsilavinęs kažkurioje srityje, be to, yra ypač dievotas ir pamaldus. Štai kas yra tikras kilmingumas!
Neįmanoma pervertinti ir mokslininkės parengtų šaltinių publikacijų, iš kurių klaipėdiečiams ypač aktualūs „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčios vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai“ ar Marko Pretorijaus raštai.
Kalbėdamas apie fundamentaliausią dr. Ingės Lukšaitės darbą – jos monografiją „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a.trečias dešimtmetis – XVII a.pirmas dešimtmetis“, dr. D.Karvelis rėmėsi prof. Zigmanto Kiaupos žodžiais: “Tyrinėjimas, išvedantis iš reformacinio judėjimo į visapusišką Lietuvos kultūros pasaulio pažinimą, jo sintezė. Tai yra Lietuvos istoriografijos viršūnė.“ Dr. I. Lukšaitė nekartoja vokiečių ar lenkų istoriografų, ji visada nagrinėja kažkokią naują problemą. „Tai yra visiškai kitoks – aukštesnis metodologinis Reformacijos tyrimo lygis, jau nekalbant apie sintezės turinio dalykus“, –pastebėjo dr. D. Karvelis, priminęs ir kitus daug pasakančius faktus: Lukšaitė pirmoji mūsų istoriografijoje pabandė atskirti Reformaciją Lietuvoje nuo Reformacijos Lenkijoje, taip pat pirmoji sugretino Didžiąją ir Mažąją Lietuvas, ieškodama tarp jų esančių kontaktų.
„Nepriklausomoje Lietuvoje beveik niekas nenagrinėjo tylinčios daugumos tematikos, t. y. valstiečių kultūros. Visi metėsi į elitinę kultūrą, pagalvoję, kad tik sovietinė istoriografija, nušvietusi klasių kovą, turi rūpintis valstiečiais. Tuo tarpu Lukšaitė ėmėsi Reformacijos santykio su liaudies kultūra analizės ir rekonstrukcijos,“ – tęsė D. Karvelis.
Dr. I. Lukšaitės mokslinių darbų bibliografija – įspūdinga (virš 180 straipsnių ir knygų) – ir ji nėra baigtinė! Išskirtinis šio turtingo palikimo bruožas – visi tekstai yra unikalūs! D. Karvelis išskyrė tris bruožus, būdingus Lukšaitės raštams: pirma, ypatingas dėmesys pirminiams archyviniams šaltiniams, antra, darbas su retaisiais spaudiniais ( XVI a. – XVIII a.), trečia – kas yra sunkiausia ! – sugebėjimas, remiantis surinkta medžiaga, parašyti istorijos sintezės naratyvą. Nežiūrint to, kad Lietuvoje šiandien apie Reformaciją yra nemažai publikacijų, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti tyrinėtojus, kuriems būdinga labai aukšto lygio teorinė refleksija.
Pasak D. Karvelio, I. Lukšaitė sugebėjo sukurti istorinės raidos koncepciją. Istoriko darbe pasiekusi patį aukščiausią lygmenį, Lietuvai mokslininkė padovanojo net tris iškilius mūsų tautos kultūros sintezės darbus: pirmasis, parašytas dar 1981 m., „Lietuvos kultūros istorijos bruožai“, antrasis, jau minėtoji studija „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ ir trečiasis – „Lietuvos istorijos V tomas“ (kartu su kitais).
Apie I. Lukšaitės darbų vertę byloja ir tas faktas, jog po 18 metų nuo monografijos parašymo, „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ buvo išversta į vokiečių kalbą, o jos pristatymas 2017 m. Leipcigo knygų mugėje Vokietijoje sukėlė tikrą kultūrinį ažiotažą.
Vietoj pabaigos
Į Juodkrantę atvykusi atsiimti Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos, dr. I. Lukšaitė iš Vilniaus atsivežė ir savo naujausią knygą – plačiajai visuomenei skirtą „Kai tikėjimas keitė pasaulį... Reformacija Lietuvoje“, kuri vasarį bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
„Kuo daugiau dirbu, tuo labiau įžvelgiu Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakų mūsų moderniojoje kultūroje. Jei pabandytume įsivaizduoti, kad nebūtų Mažvydo, Bretkūno, Vilento, nebūtų Kleino pirmosios gramatikos, nebūtų Donelaičio, Rėzos, mes pasijustume labai skurdūs... „ – kalbėjo dr. I. Lukšaitė, priminusi, jog XIX amžiuje Lietuvos atgimimas buvo įmanomas tik dėka Mažosios (Prūsijos) Lietuvos. – „Iš tiesų , jei tiksliai sakytume – tai nebuvo atgimimas. Tai buvo gebėjimas atsistoti ant kojų, ir tą galimybę sukūrė Mažosios Lietuvos žmonės.“
„ Šiandien atvirumą pasauliui mes suprantame kaip kosmopolitizmą, o ne kaip gebėjimą perimti tai, kas yra geriausia, perkurti ir išlikti savimi,“ – paralelę tarp anų ir šių laikų nubrėžė devintoji Rėzos premijos laureatė.
„Mes, istorikai, turbūt nieko daugiau ir negalime nuveikti, tik sudaryti galimybę visuomenei suvokti kultūrinės atminties jėgą“, – baigdama pasakė iškili kultūros ir istorijos tyrėja, ilgus dešimtmečius rašanti mūsų tautos kultūros atminties studiją.
Thomo Manno kultūros centro direktorė dr. Lina Motuzienė laureatei padėkojo už jos asmeninį – mokslininkės ir žmogaus – pavyzdį, jaunus doktorantus įkvėpusį nenuleisti rankų, patikėti savo jėgomis ir baigti pradėtus darbus. Apie dr. Ingės Lukšaitės indėlį, 15 metų jauname Klaipėdos universitete ugdant doktorantus, kalbėjo ir šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė. O minėto instituto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė išskyrė dr. I. Lukšaitės – kolegės nuoširdumą, jos patarimus, kurių profesorė niekada negailėjo, o tai šiandieniniame akademiniame pasaulyje yra reta: „ Pokalbiai universitete tarp paskaitų su I. Lukšaite buvo visada prasmingi, profesine prasme inspiruojantys ir intriguojantys, verčiantys pasigilinti į vieną ar kitą Prūsijos Lietuvos istorijos aspektą.“
„Ingė Lukšaitė yra reiškinys lietuvių kultūroje ir moksle. Galbūt nedaugeliui žinoma, kad I. Lukšaitė yra šiandien leidžiamų Rėzos raštų krikštamotė. Lietuvoje rusenusiai idėjai ji įpūtė ugnies,“ – sveikinimo kalboje pasakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Liucija Citavičiūtė, šiandien Lietuvoje labiausiai besigilinanti į Rėzos palikimą.