 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
Komentaras buvo skaitytas LRT.lt „Mažojoje studijoje“
Manykime, kad šventinis turi būti kitas savaitgalis, o šį pasikalbėkime rimtai. Apie vieną reiškinį, kuris man jau kuris laikas neduoda ramybės.
Kai mėginame spręsti, kurie politikai atstovauja katalikų interesams, kai kurios katalikiškos organizacijos siūlo suskaičiuoti, kaip jie balsuoja gyvybės ir šeimos apsaugos klausimais. Mintis atrodo logiška. Bet kai tos organizacijos tai suskaičiuoja, jų lentelėse "žaliai" pažymima labai daug kontrabandininkų, seksualinių priekabiautojų, korumpuotų ir piktnaudžiaujančių savo padėtimi arba tiesiog beviltiškai nekompetentingų politikų bei partijų, teisiamų už juodąją buhalteriją arba garsėjančių viso Lietuvos regiono terorizavimu. Nežinau, gal kai kurie iš jų balsuoja ir nuoširdžiai. Bet labiau tikėtina, kad jie mumis manipuliuoja.
Tokia manipuliacija siekiama dviejų tikslų. Pirma, kad ir kiek įtikinėtume, jog ginkdie niekam nepatarinėjame už ką balsuoti, tomis žaliai-raudonomis lentelėmis vis tiek pareiškiame politinę paramą visiems tiems nedoriems žmonėms. Antra, ir kartais turbūt dar svarbiau, toks - su gyvybe ir šeima susijęs - įstatymo projektas ne sykį švystelimas Seimui svarstyti, gerai žinant, kad dėl jo kils triukšmas - kad mes sukelsime triukšmą - kuris sėkmingai pridengs tai, ką norisi padaryti tyliai, nepatraukiant visuomenės dėmesio. Pavyzdžiui, patvirtinti kitų metų biudžetą. Ar sutvarkyti kokius energetikos reikaliukus.
Svarbu pripažinti: tai, kad mumis kam nors kyla pagunda manipuliuoti, reiškia, kad mūsų balsas svarus. Svarbu pripažinti, nes labai dažnai, o kartais ir pagrįstai, pasijuntame mažuma, nepopuliari, pašiepiama, neišklausoma visuomenės grupė. Bet jeigu tikrai taip būtų, niekam nebūtų verta mumis manipuliuoti, ir niekas to nedarytų. Ir reklamų su Jėzumi ir Marija nekurtų.
Pripažinti ir aiškiai įvardyti, kad manipuliacija yra manipuliacija - jau labai daug. Bet, žinoma, reikia rasti būdų nepasiduoti tokioms manipuliacijoms. Tam turiu du pasiūlymus. Pirma, galima tiesiog atsisakyti tų lentelių ir nekelti triukšmo tada, kai kas nors mus kursto jį kelti, bet nemanau, kad to verta tikėtis artimiausiu metu. Todėl reikėtų kelti didesnius padorumo reikalavimus tam, kad galėtum būti pažymėtas "žaliai", o ne remtis vienu, nors ir labai svarbiu klausimu. Juk jei jau siūlomės būti tie, kurie politikoje primintų apie etiką ir moralę, turėtume visų pirma apie jas priminti tam, kuris sako, kad įstatymai nebuvo apeidinėjami, nes jie nebuvo pažeisti. Ir tam, kurio Lexusas iš "Rosneft", kad ir kaip garsiai jis šaukia, jog homoseksualumas yra nuodėmė.
Antra - tas svarus balsas, tas didžiulis triukšmas yra mūsų. Be mūsų jo nėra. Tai didžiulė galia ir moralinis autoritetas, kuris yra politinės valios pusbrolis. Apie daugelį svarbių dalykų sakoma: visko yra, kad tikslas būtų pasiektas, tik politinės valios trūksta. Bažnyčios moralinis autoritetas kartu su stipriu katalikų bendruomenės balsu visuomenėje galėtų būti vienas iš galingiausių svertų politinei valiai įkvėpti. Tik reikia triukšmą kelti dėl to, kas svarbu mums, o ne tiems, kas stengiasi mumis manipuliuoti. Pavyzdžiui, ta istorija, kai vargšas žmogus, nepakėlęs slaugos naštos, pagalve uždusino savo beviltiškai ligotą ir aptemusio proto motiną, tikrai krenta ant visos mūsų visuomenės sąžinės. Bet mes nesukėlėme triukšmo dėl to, kad būtų tučtuojau imtasi spręsti sistemines problemas ir sudaryti padorias slaugos ir gyvenimo pabaigos sąlygas visiems Lietuvos piliečiams. Užtat nepraėjus nė dešimčiai dienų nuo tada, kai tas nelaimingas žmogus išsamiai viską papasakojo teisme, sukėlėme šiokį tokį nediduką vietinės reikšmės triukšmelį dėl to, ar keliolika, o gal keliasdešimt lovų karališkai numirti yra tik Vilniuje, ar ir Kaune. O kas keli mėnesiai būtinai randu aistringą katalikiškos žiniasklaidos tekstą, griežtai pasisakantį prieš eutanaziją, kurios Lietuvoje niekas rimtai nė nesvarsto įteisinti.
Daugelis katalikams politikoje kylančių problemų yra būdingos visai Lietuvos visuomenei. Kompetencijos stoka ir nenoras rimtai įsigilinti į svarstomus klausimus ir problemas. Įtarumas, nepasitikėjimas ir negebėjimas suvienyti jėgų su žmonėmis, su kuriais galbūt sutampa ne visos mūsų pažiūros. Klerikalizmas, kurį šiuo atžvilgiu galima laikyti tam tikra "tvirtos rankos" ilgesio atmaina. Baimės ir polinkis į sąmokslo teorijas. Tik galvoju, kad Bažnyčia yra sukaupusi ne vieną šimtmetį patirties, ir visą savo gyvavimo laiką vienaip ar kitaip dalyvauja politikoje - Lietuvoje ir ne tik. Man atrodo, kad prisiimti atsakomybę, pasiremti ta patirtimi ir stengtis tapti šviesiausia, sveikiausia ir greičiausiai tokių ydų atsikratančia visuomenės dalimi būtų laimė ne tik mums patiems, bet ir visiems aplinkui. Dievo Karalystė, šiaip ar tai, yra (ir) politinė vizija.