 |
| Austin Ban/Unsplash.com nuotr. |
Popiežius Pranciškus, Kai meldžiatės, sakykite: „Tėve mūsų“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. Iš italų k. vertė Audrius Musteikis
„Tėve mūsų“ – malda, talpinanti visas kitas maldas, ją mokiniams padovanojo Jėzus, paprašytas išmokyti melstis. Knygoje „Kai meldžiatės sakykite: Tėve mūsų“ popiežius Pranciškus gilinasi į kiekvieną šios maldos frazę, kalbėdamasis su teologu, Padujos kalėjimo kapelionu Marco Pozza. Pokalbį paįvairina ir pagilina tarp skyrelių įterptos popiežiaus Pranciškaus homilijos, kuriose plėtojamos tokios svarbios temos kaip tėvystė, malonė, atleidimas, blogis. Knygos pabaigoje – jautrus Marco Pozzos pasakojimas, ką malda „Tėve mūsų“ byloja jo parapijiečiams – nuteistiesiems.
Dalinamės knygos ištrauka.
„Nepaliksiu jūsų našlaičiais“
 |
Vienas žodis mums, krikščionims, yra be galo mielas, mielesnis už kitus, nes tai kreipinys, kuriuo Jėzus mokė mus kreiptis į Dievą: „Tėve.“ Šio kreipinio prasmė įgijo naują matmenį tada, kai Jėzus juo kreipdavosi į Dievą, išreikšdamas savo ypatingą santykį su Juo. Jėzaus atskleistas palaimintasis Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – artumo slėpinys yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo šerdis.
„Tėvas“ – visiems žinomas, universalus žodis. Jis nurodo fundamentalų santykį, seną kaip žmonijos istorija. Betgi šiandien tvirtinama, kad gyvename „visuomenėje be tėvų“. Kitaip tariant, tėvo figūra kaip simbolis sumenko, priblėso, susitraukė, ypač Vakarų kultūroje. Visų pirma, tai suprantama kaip išsilaisvinimas: išsilaisvinimas iš tėvo-savininko, tėvo, atstovaujančio iš išorės primetamam įstatymui, ribojančio vaikų laimę, besipriešinančio jaunimo emancipacijai ir savarankiškumui. Kai kuriose šeimose praeityje iš tiesų viešpatavo autoritarizmas, kai kada tiesiog priespauda: tėvai vaikus laikydavo tarnais, nepaisydami jų asmeninių poreikių ir asmenybės raidos; nepadėdavo jiems laisvai pasirinkti savo kelio – juk apribojant laisvę vaiką ugdyti paprasčiau; nepadėdavo įsisąmoninti savosios atsakomybės kuriant savo pačių ir visos visuomenės ateitį.
Žinoma, tai prastas elgesys; bet kaip dažnai ir nutinka, nuo vieno kraštutinumo pereinama prie kito. Mūsų dienų bėda – jau ne tiek tėvų ekspansyvumas, kiek jų nebuvimas, latentiškumas. Tėvai dažnai taip susitelkę į save ir savo darbą, į savęs įtvirtinimą, kad pamiršta ir šeimą. Mažus ir jaunus palieka vienus. Dar būdamas Buenos Airių vyskupas pastebėdavau, kad šiandienos jaunuoliai patiria našlaitystės jausmą; ir neretai klausdavau tėčių, ar jie žaidžia su savo vaikais, ar turi drąsos ir meilės gaišti laiką su vaikais. Ir dauguma atsakymų nuteikdavo nemaloniai: „Juk aš negaliu, turiu šitiek darbų...“ Tokio tėvo nėra augančio vaikučio gyvenime, jis nežaidžia su juo, ne, jis negaišta su juo laiko.
Dabar visoms krikščioniškoms bendruomenėms norėčiau pasakyti, kad privalome atkreipti dėmesį: tėvo nebuvimas mažylių ir jaunuolių gyvenime palieka spragų ir žaizdų, kartais net labai gilių. Iš tiesų vaikų ir paauglių nuokrypius dažniausiai galima paaiškinti tokiu stygiumi, pavyzdžio ir autoriteto kasdieniame gyvenime trūkumu, artumo trūkumu, tėviškosios meilės stoka. Tai kur kas sudėtingesnis, nei įsivaizduojame, daugybės jaunuolių patiriamas našlaitystės jausmas.
Jie yra našlaičiai savo šeimose, nes tėčių dažnai nebūna namuose, nebūna tiesiogine prasme, tačiau visų pirma dėl to, kad jeigu jie ir yra namuose, nesielgia kaip tėvai, nepasikalba su savo vaikais, neatlieka savo kaip ugdytojų pareigų, neperduoda vaikams savo pavyzdžiu ir žodiniais paaiškinimais tų gyvenimo principų, vertybių ir taisyklių, kurių jiems reikia kaip duonos. Tėvo buvimo ugdomoji reikšmė tampa dar aktualesnė, kai darbas tėtį verčia ilgai būti ne namuose. Kartais atrodo, kad tėčiai menkai išmano, kokią vietą užimti šeimoje ir kaip ugdyti vaikus. Ir šitaip, neišmanydami, nutolsta, atsitraukia ir apleidžia savo pareigas, galbūt kliaudamiesi iliuziniu „lygybės“ su vaikais santykiu. Tiesa, kad tu turi būti savo vaiko „draugas“, bet nepamiršk, kad esi tėvas! Jei elgiesi tik kaip draugas, lygus su vaiku, tai neišeis jam į gera.
Šitą bėdą matome ir piliečių bendruomenėje. Piliečių bendruomenei, turinčiai savų institucijų, tenka tam tikra, galima sakyti, paternalistinė, tėviška atsakomybė jaunimui. Tokia atsakomybė kartais pamirštama arba ne taip traktuojama. Bendruomenė irgi dažnai palieka jaunimą našlaičiais, rodo iškreiptą vaizdą. Jie lieka našlaičiai: nesaugūs kelyje, kuriuo žengia, be mokytojų, kuriais galėtų pasitikėti, be idealų, kurie šildytų širdį, be vertybių ir vilčių, kurios palaikytų kasdieniame gyvenime. Galbūt jų būtį užpildys stabai ir taip užvaldys jų širdis; jie bus verčiami vaikytis pramogų ir malonumų, o darbo jiems nebus duodama; juos klaidins pinigų dievas, užgoždamas tikruosius turtus.
Taigi pravartu visiems, ir tėvams, ir vaikams, dar sykį išgirsti Jėzaus pažadą mokiniams: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“ (Jn 14, 18). Juk Jis yra Kelias, kurį reikia nueiti, Mokytojas, kurio reikia klausytis, Viltis, kad pasaulis gali pasikeisti, kad meilė įveikia neapykantą ir kad įmanoma brolystės ir taikos ateitis visiems.
***
Pratintis dovanoti: duoti ir atleisti
Šiandien norėčiau pabrėžti tokį aspektą: kad šeima yra didžiulė pratybų aikštelė mokytis vienas kitam dovanoti: dovanoti-duoti ir dovanoti-atleisti. Be šito jokia meilė ilgai netrunka. Nedovanojant meilė neišlieka, išnyksta. Maldoje, kurios Jis pats mus išmokė – Tėve mūsų – Jėzus nurodo mums prašyti Tėvo: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Ir galiausiai pakomentuoja: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14–15). Neįmanoma gyventi neatleidžiant, bent jau neįmanoma gyventi gerai, ypač šeimoje. Kasdien vieni kitus kaltiname ir kaltiname. Būtinai turime atkreipti dėmesį į tokias klaidas, skatinamas mūsų silpnumo, mūsų egoizmo. O prašomi esame tuoj pat sugydyti žaizdas, kurias padarome, nedelsiant suraišioti gijas, kurias šeimoje sutraukome. Jei pernelyg delsiame, pasidaro dar sudėtingiau. Paslaptis paprasta – kaip sugydyti žaizdas, kaip panaikinti kaltinimus. Štai ji: neleisti, kad diena baigtųsi nepaprašius atleisti, nesusitaikius – vyrui ir žmonai, tėvams ir vaikams, broliams ir seserims... Marčiai ir anytai!
Jeigu išmokstame tuoj pat paprašyti atleisti ir atleidžiame patys, žaizdos gyja, santuoka stiprėja, šeima tampa dar didesne tvirtove, atlaikančia mažų ir didelių negerovių smūgius. Ir nereikia tam kokių nors sudėtingų pokalbių, užtenka šiek tiek švelnumo: šiek tiek švelnumo, ir viskas baigta, ir viskas vėl prasideda. Bet neleiskite, kad diena baigtųsi, o karas nebūtų pasibaigęs! Jei išmokstame taip gyventi šeimoje, šitaip elkimės visur, kad ir kur būtume. Bet esama nemažai skeptikų: daug kas – tarp jų ir krikščionys – mano, kad tai perdėta. Sako: taip, gražūs žodžiai, bet pamėgink juos įgyvendinti. Tik ačiū Dievui, taip nėra. Juk kaip tik, gaudami Dievo atleidimą, savo ruožtu tampame pajėgūs atleisti kitiems. Todėl Jėzus nurodo mums kartoti tuos žodžius kiekvieną sykį, kai kalbame Tėve mūsų, taigi kasdien. Kas ir būtų, jeigu visuomenėje, kartais tikrai negailestingoje, nebūtų
tokių vietų kaip šeima, kur galima mokytis atleisti vienas kitam.
***
Senelių malda – didis turtas
Pagyvenusių žmonių, senelių malda – tai dovana Bažnyčiai, tai tikras turtas! Didžiulė išminties dozė pačiai visuomenei, visiems žmonėms: ypač tiems, kurie pernelyg užsiėmę, pernelyg įsitempę, pernelyg nedėmesingi. Kas nors juk turi, taip pat ir tokiems, liudyti Dievo ženklus, skelbti Dievo ženklus, melsti už juos! Prisiminkime Benediktą XVI, kuris paskutinį savo žemiškojo kelio etapą pasirinko praleisti maldoje ir tyloje klausydamasis Dievo! Tai nuostabu! Didis tikintysis, ortodoksas Olivier Clément’as sakė: „Civilizacijai, kurioje nebesimeldžiama, senatvė nebeturi prasmės. Ir tai siaubinga, mums labiau nei ko nors kito reikia besimeldžiančių senjorų, nes senatvė tam ir skirta.“ Mums reikia senjorų, kurie meldžiasi, nes senatvė tam ir duota. Labai gražus dalykas yra senjorų malda.
Mes galime dėkoti Viešpačiui už suteiktas gėrybes ir užpildyti Jį supančią nedėkingumo tuštumą. Galime būti tarpininkai: palaikyti jaunųjų kartų lūkesčius ir deramai įvertinti ankstesniųjų aukas – neleisti išblėsti jų atminimui. Mes galime priminti ambicingajam jaunimui, kad gyvenimas be meilės yra niekingas. Nedrąsius jaunuolius galime patikinti, kad nerimą dėl ateities įmanoma įveikti. Galime tuos, kurie pernelyg įsimylėję save, pamokyti, kad didesnis džiaugsmas yra duoti, o ne gauti. Seneliai ir senelės susitelkia į nepaliaujamą didžiosios dvasinės šventyklos „choralą“, kur maldavimai ir šlovinimo giesmės palaiko bendruomenę, kuri dirba ir grumiasi gyvenimo keliuose.
Galiausiai malda nepaliaujamai skaistina širdį. Dievo šlovinimas ir maldavimai neleidžia širdžiai užkietėti iš apmaudo ir egoizmo. Koks pasibjaurėtinas cinizmas pagyvenusio žmogaus, kuris nebemato prasmės liudyti, niekina jaunimą ir nesidalija gyvenimo išmintimi! Užtat koks mielas senjoro padrąsinimas, kurį šis pasistengia perduoti jaunuoliui, ieškančiam tikėjimo ir gyvenimo prasmės! Tai iš tiesų senelių misija, senolių pašaukimas. Senelių žodžiai jaunus žmones paveikia kažkaip ypatingai. Ir jie tai žino. Žodžius, kuriuos mano senelė parašė ir įteikė man įšventinimo į kunigus dieną, iki šiol visada nešiojuosi su savimi, brevijoriuje, ir dažnai juos perskaitau, ir man pasidaro gera.
Kaip norėčiau, kad Bažnyčia tokiai atmetimo kultūrai mestų iššūkį, skelbdama jaunimo ir senolių naujo suartėjimo nepakartojamą džiaugsmą. Štai ko aš šiandien prašau Viešpatį – tokio suartėjimo!