Kristaus kančios epizodus atkuriančios procesijos iki mūsų dienų organizuojamos kiekviename Ispanijos mieste savaitę prieš Velykas – ji vadinama Didžiąja savaite. Dažniausiai pirmoji procesija vyksta Verbų sekmadienį, o paskutinė – Velykų sekmadienio rytą.
Tarptautinės reikšmės kultūros renginiais paskelbtos net dvidešimties Ispanijos miestų Didžiosios savaitės, tačiau kiekvienam ispanui, žinoma, brangiausios ir gražiausios jo gimtajame miestelyje rengiamos eisenos.
Pirmąsias tokias eisenas organizavo šv. Vincentas Fereras 1411 m. Jos greitai išplito, bet tradicija tik per plauką nenutrūko per XIX–XX a. pirmosios pusės sumaištis: Napoleono okupaciją, dalinį Bažnyčios turto nusavinimą XIX a. antroje pusėje, du trumpus Respublikos paskelbimo laikotarpius (1873–1874 ir 1931–1936) bei pilietinį karą (1936–1939). XX a. antroje pusėje procesijos vėl imtos rengti su didžiuliu užmoju ir fantazija, tapdamos daugiausia dalyvių ir žiūrovų sutraukiančiu metų renginiu Ispanijoje.
Kiekvieną eiseną organizuoja atskira brolija, dažnai egzistuojanti jau ne vieną šimtą metų, kai narystė perduodama iš tėvų vaikams (kol neegzistavo valstybinė socialinės apsaugos sistema, brolijos dar ir rūpindavosi į bėdą patekusiais savo nariais). Procesijoje ant pečių nešamas (rečiau vežamas ant kilimais „paslėptos“ pakylos) vadinamasis „sostas“ – Kristaus ar Mergelės Marijos skulptūros, arba kančios scenas vaizduojančios figūrų grupės. Alikantėje Didįjį ketvirtadienį nešama Paskutinės vakarienės skulptūrų kompozicija, įrengta ant 11,5 m ilgio ir 5,5 m pločio platformos, sverianti tris tonas, tad procesijoje ją neša 225 nešikai.
Ne mažiau sveriančias Mergelės Marijos skulptūras dažnai neša moterys. Svorį ištverti tenka net kelias valandas, kol procesija apeina pagrindines miesto gatves, tad kas keli šimtai žingsnių pagal sutartinį vadovo ženklą nešikai sustoja pailsėti. Likusieji brolijos nariai ir narės seka paskui neštuvus, apsirengę atgailautojų drabužiais su aukštais smailiais gobtuvais.
Šie rūbai taip pat perduodami iš kartos į kartą, o nauji gali kainuoti 200–900 eurų, priklausomai nuo medžiagos kokybės ir apdailos. Procesijoje eina pučiamųjų orkestras, būgnininkai, kartais ją lydi ginkluoti kariai ar policininkai, seka tradicinėmis gedulingomis mantilijomis pasipuošusios moterys. Tad procesija paliečia visus žiūrovo pojūčius: akys raibsta nuo spalvų, egzotiškų formų, papuošimų, gyvų gėlių, o naktį – žvakių, ausis veria šaižūs trimitų garsai, per grindinį persiduoda būgnų dunksėjimas, o uoslę svaigina smilkalai.
Nenuostabu, kad plačiausiai išgarsėjusios procesijos Sevilijoje, organizuojamos net 73 brolijų, sutraukia tūkstančius turistų, tačiau daug geriau į jas įsijaučiama nedideliame miestelyje, kur siauromis senamiesčio gatvelėmis per stebuklą prasibraunantis sostas tampa ranka pasiekiamas, o atgailautojai praeina taip arti, kad ant neatsargių žiūrovų užlaša karštas vaškas nuo ilgų jų žvakių. Nuotraukose – akimirkos iš Didžiosios savaitės viename iš Andalūzijos miestelių, Baesoje (Baeza).
Norintieji pamatyti šių metų procesijas kviečiami prisijungti prie piligrimų, keliausiančių didžiųjų karmelitų mistikų pėdomis kovo 23–30 dienomis. Kelionės tikslas yra ne tik pelnyti visuotinius atlaidus šv. Jėzaus Teresės jubiliejaus proga, bet ir pamatyti pasaulinio garso procesijas Aviloje, Segovijoje, Valjadolide ar Medina del Kampe (kur šv. Vincentas Fereras jas surengė pirmą kartą). Daugiau informacijos apie kelionę rasite čia >>>.
Specialiai dienraščiui bernardinai.lt iš Ispanijos – Jūratė Micevičiūtė(knygos „17 šv. Teresės miestų“ autorė)
