Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.
Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.
Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanoju, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
Dan 3, 25. 34–43: Priimk mus: ateiname su skaudama širdimi ir nuolankūs
Ps 25, 4bc–5ab. 6–7bc. 8–9. P.: Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas.
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD
Pirmajame skaitinyje girdime iškalbingą Azarijo maldą, kai su savo bičiuliais jis stovi krosnies liepsnose. Prisiminkime, kad jie atsisakė garbinti karaliaus stabus. Azarijas neneigia žmonių kaltybių ir prašo Dievą atleidimo bei šlovina Jo gailestingąją meilę. Prašo Dievą švelnumo, nes Jis yra švelnus. Žinome, kad Dievas išklausė jo maldos, jie išėjo iš ugnies liepsnų gyvi. Dievas parodė jiems malonę ir gailestingumą. Evangelijoje Petras klausia Viešpatį, kiek kartų jis turįs atleisti, kai jam nusikalsta ir pateikia dosnią prielaidą – iki septynių kartų.
Tuo tarpu Jėzus atsako ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių, kitaip tariant, būk dosnus be ribų. Įprasta, kad Jėzus pateikia vaizdingą pavyzdį. Šiandieną girdime pasakojimą apie neatlaidų skolininką, kuris, būdamas prasiskolinęs didele pinigų suma, prašo atleidimo, ir visa skola, ne kokia skolos dalelė, jam dovanojama. Nuostabi šeimininko meilė ir pagaila. Ir vis dėlto jis, kuriam buvo tiek daug dovanota, negali dovanoti savo artimam tos palyginti nedidelės sumos, kurią šis skolingas – jis įkalina, kol sugrąžins visą skolą. Tai nuliūdino kitus tarnus, ir jie apie tai pasakė šeimininkui. Šeimininkas turėjo būti be galo nustebęs: juk atleido visą skolą, argi ir jam nereikėjo dovanoti? Ir įsakė įmesti tą netikusį tarną į kalėjimą.
Kaip mes reaguojame, kai kas nors mums prasiskolina ir negrąžina? Ar išgyvename pyktį, murmame? Tai nebūtinai yra pinigai, mus gali užgauti kitų žodžiai, veiksmai ir kt. Kaip reaguojame? Atminkime paskutinius žodžius: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jei iš tikros širdies neatleisite vieni kitiems.“ Kitaip sakant: atleisk visiškai, iš širdies ir pamiršk, kaip tai daro Dievas. Jėzus kalbėjo vienai sielai: „Ką atleidau, aš pamiršau.“ Tebus tokia mūsų reakcija ir toks mūsų gyvenimas: iš širdies atleisti ir pamiršti. Gyvenimas pateikia daugybę sunkių patyrimų ir skausmo. Neškime visa tai Viešpačiui ir prašykime malonės atleisti ir pamiršti kaip Jėzus. Kai einame išpažinties, Jis kiekvieną kartą besąlygiškai mums atleidžia, niekuomet nesako: „Ką – ir vėl tu čia?“ Ne, Jo mylinti širdis atleidžia ir pamiršta, idant patirtume Jo mylinčio gailestingumo jėgą.
Melskime, kad pajėgtume atleisti iš širdies kiekvienam, kuris mus skaudina, ir toliau mylėtume tą asmenį, kaip Jėzus myli kiekvieną iš mūsų.
Bernardinai.lt