Alytaus pusiaukelės namų darbuotoja I. Jakimavičienė: niekada nesmerkiau nė vieno kalinio

Alytaus pusiaukelės namai – viena iš keturių tokių institucijų Lietuvoje. Ši Dzūkijoje esanti nuteistųjų integracijos vieta šalyje duris atvėrė pirmoji ir veikia jau daugiau nei vienus metus. Su pusiaukelės namų darbuotoja Inga Jakimavičiene kalbėjomės apie jos darbo specifiką, baimę dirbti su nuteistaisiais, nuteistųjų integracijos galimybes ir pusiaukelės namų naudą.

Kodėl pasirinkote tokį darbą? Ko tikėjotės prieš pradėdama dirbti? Kaip skiriasi darbo realybė nuo lūkesčių?

Kai gavau šį darbo pasiūlymą, man jis labai patiko. Nors esu baigusi edukologijos studijas ir turėčiau būti mokytoja, mano patirtis labai praverčia dirbant su nuteistaisiais. Jie ateina iš labai įvairios aplinkos, turėdami skirtingų patirčių, juos reikia daug ko mokyti. Man šis darbas patinka, nes galiu suteikti pagalbą. Anksčiau norėjau padėti vaikams, dabar padedu nuteistiesiems ir kartu jų šeimoms. Jeigu nors vienas žmogus grįš į laisvę ir nepasikartos jo nusikalstama veika – tai bus pagalba ir visuomenei.

Prieš pradėdama dirbti tikėjausi, kad galėsiu padėti žmonėms. Tačiau gavau dar daugiau, čia galiu užsiimti kūryba, organizuoti renginius. Galiu skleisti pozityvą ir parodyti žmogui, kad viskas gyvenime gali būti kitaip, geriau. Niekada nebuvo minčių, jog esu ne savo vietoje, nors nuteistieji kartais nuvilia. Jeigu nuvylė vienas nuteistasis, nereikia galvoti, kad visi jie yra blogi. Ne visi išėję iš pataisos namų gauna tinkamą pagalbą, kad atsistatytų ir reabilituotųsi. Faktas, kad esi sėdėjęs pataisos namuose, tikrai nepuošia, todėl nuteistajam į visuomenę sugrįžti nėra lengva, jam reikalinga pagalba.

Ar nejaučiate baimės dirbdama su buvusiais kaliniais?

Niekada nejaučiau baimės. Aišku, iš pradžių kilo dvejonių, kaip viskas bus, bet iki šiol turiu motyvaciją dirbti. Niekada nesmerkiau nė vieno kalinio. Aš atėjau į šią darbo vietą juos motyvuoti keistis ir parodyti galimybių, kaip tai daryti. Jeigu norėčiau juos teisti, man čia būtų ne vieta.

Alytaus pusiaukelės namuose gyvena griežtai atrinkti vyriškiai, bet aš būnu ir pataisos namuose.Ten juk yra visokių žmonių, kalinčių ir už žiaurius nusikaltimus, bet niekada niekas nemėgino manęs įžeisti nei žodžiais, nei veiksmais. Jeigu su nuteistuoju bendrauji kaip su sau lygiu, nežemini jo, tada ir jis tave gerbia. Aš tiesiog dirbu savo darbą ir juos laikau žmonėmis.

Už ką atsakingas pusiaukelės namų specialistas? Kokia jo funkcija?

Šį darbą gali dirbti asmenys, turintys socialinių mokslų srities išsilavinimą. Visi esame vienodai atsakingi už nuteistųjų reabilitaciją, integraciją ir priežiūrą. Mes nesame pareigūnai, juos prižiūrime taikydami dinaminę priežiūrą. Sekame jų judėjimą, tikriname, ar jie tikrai yra darbe, mokymosi įstaigoje. Kiekviena nuteistųjų išvyka iš pusiaukelės namų yra suplanuota.

Savo darbą dirbame pagal gebėjimus. Viena darbuotoja gerai išmano finansų sritį, todėl padeda nuteistiesiems bendrauti su antstoliais. Kita – organizuoja renginius. Yra žmogus, kuriam artima religija, jis veda paskaitas, kviečia svečius. Nuostabu, kad kolektyvas skirtingas, galime visapusiškai ugdyti nuteistuosius. Nors iš pradžių vyrai nelabai noriai dalyvavo veiklose, bet po truputį jie patys supranta, kad integracija nėra vien tik darbas. Visko išmokstama per bendrą veiklą ir matant tinkamą pavyzdį, nereikia įsakinėti ir nurodinėti, kaip elgtis. Vyrai mato, kad mes jais žmogiškai rūpinamės.

Kas šiuo metu gyvena pusiaukelės namuose? Kokie žmonės gali pretenduoti į vietą pusiaukelės namuose?

Alytaus pusiaukelės namuose gali gyventi 20 nuteistųjų. Šiandien yra 15 gyventojų. Čia gali patekti nuteistieji iš visų pataisos namų, išskyrus nepilnamečius. Pagrindinis reikalavimas, kad iki galimo lygtinio paleidimo nuteistajam būtų likę ne mažiau kaip pusė metų ir ne daugiau kaip metai su puse. Asmuo turi būti padaręs lengvą arba apysunkį nusikaltimą. Taip pat reikia turėti pasiūlymą iš darbo arba mokymosi įstaigos. Šis kriterijus ypač apsunkina patekimą, nes ne kiekvienas nuteistasis turi daug pažįstamų, kurie galėtų jį įdarbinti. Nuteistasis turi būti be nuobaudų, privalo atitikti reikalavimą iš pataisos namų išvykti be sargybos ir palydos, būti motyvuotas keistis.

Į pusiaukelės namus negali patekti tie, kuriems netaikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, nuteistieji už labai sunkius nusikaltimus, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų. Draudžiama pretenduoti ir tiems, kurie įtraukti į linkusių pabėgti ar užpulti įskaitą. Nepriimame dalyvavusiųjų nusikalstamų suvienijimų veikloje bei nuteistųjų už žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimus.

Kokie apribojimai galioja pusiaukelės namų gyventojams? Ar padaroma nusižengimų? Kokios priemonės tuomet taikomos?

Pusiaukelės namuose gyvenantys nuteistieji privalo laikytis savaitės plano. Vyrai patys jį susidaro ir negali jo keisti. Jeigu plane užrašo, kad eis į parduotuvę, negali nueiti į parką – tai pažeidimas. Jeigu nori pakeisti maršrutą, privalo informuoti pusiaukelės namų darbuotoją. Mes visada turime žinoti, kur jie yra. Nuteistieji gali vėluoti iki pusės valandos, bet tuo nepiktnaudžiauti. Į pusiaukelės namus jie turi grįžti iki 22 val. Vyrai privalo patys save išlaikyti, mokėti priteistus teismo ieškinius. Turi gerbti vienas kitą ir darbuotojus, nekonfliktuoti, tvarkytis, dalyvauti užimtumo veiklose ir bendruose susirinkimuose, kur sprendžiamos jų problemos.

Gyventojai turi ir laisvių – be apribojimų gali naudotis mobiliaisiais telefonais, gauti pašto siuntų. Keturis kartus per mėnesį į pusiaukelės namus gali atvykti nuteistųjų artimieji ir praleisti kartu tris valandas. Pusiaukelės namuose pragyvenus du mėnesius, galima rašyti prašymą dėl leidimo dviem dienoms grįžti namo, tokia galimybė suteikiama keturis kartus per mėnesį.

Kai nusižengiama, iš pradžių vyrus įspėjame. Jeigu žmogus nesitaiso, rašome tarnybinį pareiškimą, tada viską sprendžia vadovas. Kol kas iš Alytaus pusiaukelės namų du vyrai yra grįžę į pataisos namus. Vienas nuteistasis visą dieną pavėlavo sugrįžti iš trumpalaikės išvykos į namus ir grįžo neblaivus. Kitas nubaustas už pakartotinius nusižengimus, matėme, kad žmogus nenori keistis.

Kokios pagalbos reikia į pusiaukelės namus patekusiems žmonėms? Kaip pavyksta integruotis asmenims, atvykusiems į pusiaukelės namus po to, kai jie daug laiko praleido pataisos namuose?

Kai nuteistasis iš pataisos namų patenka į pusiaukelės namus, dvi dienas jis niekur neišleidžiamas vienas. Tuo metu žmogus būna labai sutrikęs. Nereikia net penkerių metų, jeigu žmogus dvejus metus praleidžia pataisos namuose, išėjus jam būna lengvas šokas. Pasikeičia aplinka, žmonės, gyvenimo ritmas. Pusiaukelės namuose visai kitokia atmosfera, čia galima daug dalykų, todėl jis po truputį pratinamas prie naujo gyvenimo. Dauguma vyrų sako, kad pirmą kartą išėjus į parduotuvę, atrodo, jog visi į tave žiūri ir žino, iš kur esi. Stengiamės vengti stresinių situacijų, nežinome, kaip vyrai gali pasielgti tokiu metu, todėl iš pradžių juos lydime. Jeigu reikia, nuvežame į darbo biržą, rodome, kaip reikia bendrauti su žmonėmis, mokome elgtis mandagiai, palaukti. Dauguma sako, kad iš pradžių nuo visko net galva sukasi, patys būtų viską metę ir pasukę lengvesniu keliu – vėl įsitraukę į nusikalstamą veiką.

Pusiaukelės namuose gyvena gana nedidelė bendruomenė, patys nuteistieji teigia, kad čia pagerėja jų sveikata, nes nebėra įtampos. Vyrai bendrauja, padeda vieni kitiems, kartu leidžia laisvalaikį. Didelis privalumas, kad jie gali bendrauti su šeima per trumpalaikes išvykas į namus, vyksta nuostabus santykių atkūrimas su artimaisiais.

Ar visi vyrai dirba, kurie gyvena pusiaukelės namuose? Ar sunku nuteistiesiems rasti darbą ir laikytis darbo režimo?

Šiuo metu visi Alytaus pusiaukelės namų gyventojai dirba. Jie turi teisę mokytis ar ieškotis darbo. Beveik visiems per dvi savaites pavyksta susirasti darbą. Buvo vienas atvejis, kad užtruko ilgiau, bet Kalėjimo departamento atstovai žmogiškai supranta, kai vyras tikrai ieško, neguli ant lovos ir netinginiauja, tada terminas gali būti ilgesnis. Prieš įsidarbindami nuteistieji privalo pasakyti, kas jie yra, negali nuslėpti fakto, kur gyvena. Žinoma, visokių darbdavių yra, bet didelių problemų dėl įdarbinimo neturime.

Iš pradžių kai kuriems sunku priprasti prie darbo režimo. Būna, ir jauni vyrai grįžta labai pavargę, bet kaip ir po atostogų – pripranti. Nėra buvę, kad vyras keistų darbą dėl to, nes jam per sunku.

Pusiaukelės namai Alytuje veikia jau beveik dvejus metus. Kaip vertinate šios įstaigos veiklą?Kokią įtaką gyvenimo sąlygos daro pačiamgyventojui?

Sumažėjo nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizika. Būdami pusiaukelės namuose, vyrai atkuria savo gyvenamąją vietą, ryšius su šeima, moka skolas. Taip jie integruojasi į normalų visuomenišką gyvenimą. Paleisti lygtinai, jie viską turi, tereikia toliau bendrauti su šeima, išlaikyti darbą ir ramiai gyventi.

Esu už tai, kad būtų kuo daugiau įstaigų, galinčių padėti žmonėms, grįžtantiems į visuomenę iš pataisos namų. Dabar dauguma išeinančiųjų nežino, nei kur eiti, nei ką daryti. Svarbu, kad žmogus nebūtų išmestas į gatvę, galėtų sugrįžti be streso. Tuomet būtų tikrai mažiau pakartotinės nusikalstamos veikos atvejų.

Kas jūsų darbe yra sunkiausia? Kas teikia didžiausią džiaugsmą ir motyvuoja eiti į darbą?

Sunkiausia, jog kiekvienas čia gyvenantis vyras yra su savo charakteriu ir emocijomis, reikia išmokti kiekvieną prisijaukinti, kad galėtum jam padėti. Taip pat sudėtinga, kad ši sistema yra nauja, įstatymuose yra daug dviprasmybių.

Man patinka čia dirbti. Jei esi komunikabilus, bendrauti su nuteistaisiais nėra labai sunku. Man visada buvo įdomūs kitokie žmonės, įdomu sužinoti, kodėl jie tokie tapo. Mes patys nežinome, kur atsidursime ar į kokią situaciją pateks mūsų artimieji. Aš pati tobulėju kaip asmenybė, mokausi spręsti įvairias problemas, galiu atskleisti savo kūrybines galias. Labiausiai motyvuoja, kai matau, kad vyrai keičiasi į teigiamą pusę. Tiems, kurių gyvenimo tikslas padėti kitiems, šis darbas yra labai tinkamas.