 |
| Globos namų archyvo nuotrauka |
Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namai skiriasi nuo tų, kuriuos esame įpratę matyti. Jau beveik dvejus metus šių globos namų vaikai gyvena atskirai – butuose su šeimynomis. Direktorė Ieva Norkienė pasakojo apie tai, kaip buvo prieita prie pokyčių, vaikų gyvenimą šeimynose ir jų santykius su socialiniais darbuotojais.
Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namai iki 1991-ųjų buvo Globos namai ikimokyklinio amžiaus vaikams, kuriuose gyveno apie 100 vaikų. Po to palaipsniui pradėta mažinti vaikų ir darbuotojų skaičių. Kas pastūmėjo tokiems veiksmams?
Esminiai pasikeitimai prasidėjo tada, kai atsirado poreikis – atsirado rizikos šeimų. Pagrindinė pokyčių priežastis – Nepriklausomybės atgavimas ir sisteminiai pokyčiai globos politikoje. Kartu keitėsi ir požiūris į globą, laikui bėgant Žolyno vaikų socialinės globos namai tapo skirti įvairaus amžiaus vaikams.
2014 m. pirmoji šeimyna buvo apgyvendinta bute, o nuo 2016-ųjų globos namų veiklą pradėta visiškai vykdyti šeimyniniu principu. Papasakokite, kaip veikia šis būdas? Koks šeimynų tikslas?
Tikslas gražus ir taikus – kurti paslaugų sistemą, kuri sudarys galimybę kiekvienam vaikui gauti pagalbą. Teikti individualias paslaugas kiekvienam be globos likusiam vaikui.
Prieš mums išsikeliant buvo labai sunkus darbas surasti vaikams tinkamus butus, kurie atitiktų jų poreikius. Pagrindinis tikslas – vaikus pritraukti prie šeimai natūralios arba mums patiems priimtinos aplinkos.
Visi pokyčiai prasidėjo pasikeitus valstybės politikai. Steigėjas, nelaukdamas nurodymų iš aukščiau, nutarė reformuoti Vilniaus mieste esančius vaikų socialinės globos namus, ir pokyčiai prasidėjo nuo mūsų globos namų.
Siekiant pakeisti aplinką į natūralesnę (artimesnę šeimai), buvo nuspręsta atsisakyti tipinės (institucinės) globos namų aplinkos. Seniau vaikai grįždavo iš mokyklos į globos namus, kuriuose turėjome viską – veikiančią valgyklą, kuri gamino maistą, seseles, slaugytojas, kažkada net gydytojus. Tai buvo tikras institucinis modelis – vaikas atėjęs iš šeimos patekdavo į uždarą ratą ir turėdavo taikytis prie institucinio aparato. Grupės, kurios po to tapo šeimynomis, buvo sudarytos iš 15–20 vaikų.
Visa tai labai skyrėsi nuo natūralios aplinkos, todėl buvo pradėta kalbėti apie vaiko poreikius, jų tenkinimą ir kaip mes galėtume juos įgyvendinti. Buvo nuspręsta, kad įstaiga turi tapti lankstesnė ir pradėti dirbti vaikui. Dabar ratas apsisuko – siekiama ugdyti vaiko socialinius įgūdžius, tobulinti asmenybę ir sukurti jo asmeninę erdvę. Dabar mes taikomės prie vaiko, o ne atvirkščiai.
Kiek vaikų šeimynose gyvena šiuo metu? Ar jų šeimynų kūrimas pasiteisina?
Šiuo metu yra 7 šeimynos, kuriose gyvena iki 8 vaikų, tai nebėra kelių dešimčių vaikų grupės. Dabar sukuriama aplinka, kurioje situacijos valdomos lengviau ir geriau.
Aplinka, kurią pasirinkome, yra butai. Jie tokie patys butai, kuriuose gyvename ir mes – juose yra koridorius, vonia, virtuvė, ir vaikai turi savo asmeninę erdvę – miegamuosius. Didžiąją dalį savo laiko vaikai leidžia bute. Jie, kaip ir kiti vaikai, eina į mokyklas, priklausančias pagal teritoriją. Tokiu būdu jie integruojasi, patenka į klases su kitais vaikais, kaimynai tampa draugais.
Kol kas nesame atlikę jokių socialinių tyrimų, kuriais galėtume įvertinti, ar šeimynų kūrimas pasiteisina. Tačiau pokytį stebime ir jį aiškiai matome, esame patenkinti savo darbu. Atrodo, kad tai smulkmeniški pasikeitimai, bet jie svarbūs. Vaikai vis dažniau pasako: „Tai yra mano namai“, „mano kambarys“, o išvažiavę į stovyklą, jie sako: „Norime grįžti namo, pasiilgome jų.“ Mergaitės, kurios pirmos buvo apgyvendintos šeimynoje, paklaustos, ar norėtų gyventi taip, kaip dabar, ar kaip seniau, atsakė: „Vienareikšmiškai taip, kaip yra dabar.“
Žinoma, socialiniams darbuotojams darbo prisidėjo – jie turi ne tik prižiūrėti vaikus, bet ir pamaitinti, aprengti juos, išlydėti į mokyklą, būrelius. Tačiau kartu tai reiškia, kad socialiniai darbuotojai dabar viską žino apie vaiką – žino jo ūgį, regėjimą ir panašius dalykus. Dabar jau nebe seselė stebi šiuos pasikeitimus, ir mes matome glaudesnį ryšį. Juk vaikas nėra tik vardas, pavardė, gimimo metai, mes turime pažinoti jo būdą, ydas, rizikas ir visas traumas.
 |
| Globos namų archyvo nuotrauka |
Kaip manote, ar visuomenės požiūris į globą kinta?
Manau, kad keičiasi, tik lėčiau, negu mums to norėtųsi. Smagu, kad suprantama, jog tai yra vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Mes, kurie dirbame šioje srityje, stengiamės bendradarbiauti su mokyklomis, įvairiomis tarnybomis ir parodyti, kad kiekvienas neturime likti abejingas dėl to, kas vyksta šių vaikų aplinkoje. Džiugu, kai gauname vis daugiau žinių iš mokyklų ir darželių apie vaikų emocijas ir elgesį.
Ar daugėja norinčiųjų globoti vaikus?
Susidomėjusiųjų tikrai yra daugiau, bet tai ne visada išsivysto iki globos. Norinčiųjų globoti ir įsivaikinti vaikus visą laiką yra, dabar galbūt susidomėjusiųjų skaičius nedidėja labai sparčiai, tačiau matome, kad vis dėlto jų daugėja.
Kaip vaikai reaguoja sužinoję, jog bus priimti į naują šeimą? Kaip ruošiate vaikus šiam įvykiui?
Dažniausiai jie apsidžiaugia, bet kiekvienas vaikas reaguoja skirtingai. Turime ištisą procedūrą ir metodus, kaip priimti ir kaip išleisti vaiką. O vaikui išvykstant suruošiamas atsisveikinimo vakarėlis.
Kai tik atsiranda potenciali šeima, mes iškart pradedame ruošti vaiką šiam įvykiui. Visada atsižvelgiama į vaiko poreikius. Pati procedūra dažniausiai užtrunka apie tris–keturis mėnesius. Pirmas etapas – atvyksta šeima pas vaiką, pasisvečiuoja, antras – jie bendrauja, susitikinėja, paskui – vaikas vyksta į šeimą pasisvečiuoti. Galiausiai įvyksta teismas, kuriame priimamas galutinis sprendimas dėl globos.
Būna atvejų, kai vaikai priimami į naują šeimą, tačiau greitu metu ir vėl paliekami? Kaip vaikai priima tokius įvykius?
Kiekvienas vaikas yra labai individualus. Taip, būna tokių istorijų, tačiau tai vienetiniai atvejai. Kartais šių įvykių priežastys mums nežinomos, kartais vaikai sugrįžta į globos namus ir po penkerių metų, kai prasideda paauglystės problemos.
Nenoriu blogai kalbėti apie šeimas, kurios bando, nes jos tikrai vaikui duoda daug ir patys vaikai daug ką suteikia šioms šeimoms.
 |
| Globos namų archyvo nuotrauka |
Ar vaikams palikus globos namus stengiamasi palaikyti ryšį su jais?
Žinoma, vaikai visada kreipiasi, kai turi kažkokių sunkumų. Pavyzdžiui, kai reikia patarimo, pagalbos tvarkant dokumentus, ieškant būsto arba tiesiog nori pakalbėti. Smagiausia būna tada, kai jie ateina, ir tu matai, kad jiems viskas gerai – jie atėjo tiesiog mus aplankyti.
Kaip galima apibūdinti globotinio ir socialinio darbuotojo santykį?
Santykį kuria socialinis darbuotojas, gyvenantis šeimynoje, jis – artimiausias žmogus. Mes patys tam žmogui tik padedame įveikti iškilusius sunkumais. Kai darbuotojas bus patenkintas savo darbo aplinka, tada ir vaikai gaus šilumos, meilės, bus girdimi ir matomi. Savo įstaigoje mes skiriame didelį dėmesį darbuotojų atrankai ir tolesniems darbuotojų mokymams.