Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją matė, ką Jėzus padarė, ir įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.
Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausias kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.
Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie tvirtai buvo pasiryžę jį nužudyti.
Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis apsistojo kartu su mokiniais.
Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.
Ez 37, 21–28: Juos padarysiu viena tauta
Jer 31, 10. 11–12ab. 13. P.: Viešpats mus gano, tartum piemuo savo bandą.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB
Ši vieta Evangelijoje visada patraukdavo mano dėmesį. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai ta frazė: „Mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą...“ Kaip būtų įmanoma paprastai paaiškinti Jėzaus mirties slėpinį? Vienas miršta už tautą, tai yra už visus. Jėzus vienintele savo auka išpirko visus žmonės. Daugiau nebereikėjo Senojo Testamento aukų, kai kiekvienas kunigas turėjo aukoti permaldavimo auką pirmiau už save, o paskui – už visą tautą. Jėzus, Aukščiausiasis Kunigas, tai padarė vienąsyk visam laikui ir už kiekvieną. Jis sunaikino visas nuodėmės ir nugalėjo blogį.
Antroji priežastis: nuostabus dalykas, kaip Dievas sugeba pasinaudoti kiekviena proga skelbti savo meilę! Štai turime aukščiausiuosius kunigus bei fariziejus, kurie ieško būdų, kaip nužudyti Jėzų. Tai tikras blogis. Tačiau Dievas – gailestingas, Dievas – visagalis, mus mylintis ir leidžiantis žmogui net ir bogam pasinaudoti laisva valia, Dievas sugeba panaudoti geram net žmonių klaidas. Taip nutinka ir šiandienos Evangelijoje. Planuodamas blogį, aukščiausiasis kunigas, ieškodamas argumento, pats to nesuvokdams – pranašauja! Jeigu jis žinotų, ką yra pasakęs!
Ta vieta Evangelijoje kai kuriems dažnai sukelia nerimą. Evangelija – tai Geroji Naujiena, o čia turime blogą pavyzdį ir papiktinimą. Kas nors galėtų paklausti, kodėl randame tokias vietas?
Atsakymas labai paprastas.
Čia nėra nieko priešingo Jėzaus atneštai Gerajai naujienai. Tokia yra mūsų padėtis po gimtosios nuodėmės – esame nuodėmingi, o kartais tikrai pritrūksta geros valios, kaip ir žydams iš Evangelijos.
Skaitydami Šventąją Raštą visada turėkime omeny jo visumą, tada suprasime šio fragmento reikšmę.
Kas laimėjo? Ar Kajafas bei jo draugai, kuriems pavyko nužudyti Jėzų, ar Jis pats savo prisikėlimu? Tada suprasime, kad, nors žmonės rezga pinkles, daro blogį, neturime prarasti vilties. Jėzus mus drąsina: aš nugalėjau pasaulį (Jn 16, 33).
Susidūręs su blogiu, tikintysis negali išsigąsti ir nusiminti dėl laikinos ir abejotinos piktojo pergalės. Visada turi žiūrėti į ateitį, į kurią kviečia Viešpats, į Jo amžiną blogio nugalėjimą. Tai Jis gali sukurti manyje naują širdį ir naują dvasią. Jei būsiu su Juo, jei Jam atiduosiu savo gyvenimą, galiu ir šiandien patirti džiaugsmą būti laimėtoju. Tegu mūsų žengimas Velykų link suteikia jėgų ir noro nugalėti blogį savo gyvenime, troškimą visuomet džiaugtis vienybėje su Prisikėlusiu Kristumi.
Bernardinai.lt