 |
Kovo 24 d. minime šv. Liuciją Filipini (1672-1732), religinę veikėją.
Liucija Filipini gimė 1672 sausio 13 d., Corneto-Tarkvinijoje (Toskanos regionas, Italija); mirė Montefiaskione (Italija), 1732 kovo 25; kanonizuota 1930.
Liucija anksti neteko tėvų ir nuo šešerių metų amžiaus ją augino giminaičiai. Ji buvo ne pagal amžių protingas vaikas, linkęs į dvasinį gyvenimą. Mažoji Liucija mėgdavo įsirengti altorėlius ir prie jų melstis. Nepaisant jos aristokratiško auklėjimo, jau maža būdama Liucija pasižymėjo ypatingu kuklumu. Dažnai lankydavosi netoliese esančiame Santa Liučijos benediktinių vienuolyne, kuriame mokėsi kilmingų šeimų mergaitės. Čia Liucija sėmėsi dvasinio peno, gilinosi į dieviškuosius slėpinius.
Nepaprastus Liucijos pedagoginius sugebėjimus pastebėjo Barbarigo kardinolas Markas Antonijus. Lankydamasis Corneto, turgaus aikštėje jis pastebėjo mergaitę, kurios katekizmo aiškinimų klausėsi būriai žmonių. Kardinolas nedvejodamas pasiėmė Liuciją į Montefiascone, vyskupijos centrą, kur ją toliau lavino seserys klarisės.
17 a. pabaiga – tai kultūrinio dekadanso laikotarpis, kai buvo įsigalėję klaidingos jensenizmo ir kvietizmo doktrinos ir praktikos. Socialinė, religinė ir moralinė padėtis buvo apgailėtina. Tarp pagrindinių tokios susiklosčiusios situacijos priežasčių buvo italų Renesansas, atnešęs ir pagoniškų įtakų, taip pat menka dvasininkų formacija, skandalingas valdančiųjų Italijos šeimų narių elgesys, kunigų ir vienuolių supasaulėjimas. Skurdas buvo viena iš opiausių problemų. Visas šis laikmetis buvo pažymėtas ekonominiu nuosmukiu, epidemijomis, karais ir katastrofomis.
Tokioje aplinkoje Barbarigo kardinolas puoselėjo krikščioniško gyvenimo būdo atgimimo viziją, kurią įgyvendinant Liucija tapo pagrindine jo pagalbininke. Kardinolas jau buvo įsteigęs kelias seminarijas kunigams rengti. Kitas jo žingsnis buvo propaguoti ir skatinti dorą gyvenimą šeimoje per mokyklas kilmingoms panelėms ir vargšams. Liucija buvo paskirta vadovauti mokykloms, kuriose buvo mokoma moterystės kilnumo, per tai siekiant ugdyti sveiką šeimą. Penkiasdešimt dvejose mokyklose, kurios buvo įsteigtos per visą Liucijos gyvenimą, buvo mokoma namų priežiūros meno, audimo, siuvinėjimo skaitymo ir krikščioniškos doktrinos.
1704 m. Montefiascone mieste buvo įsteigta vienuolinė mokytojų kongregacija, kuri buvo pavadinta Liucijos vardu – Maestre Pie Filippini (angl. Religiuos Teachers Filippini, liet. – vienuolės mokytojos filipietės).
Liucijos veikla labai susidomėjo Popiežius Klemensas XI, ir jis pasikvietė ją steigti tokias mokyklas Romoje, suteikiant joms ypatingą popiežišką globą. Popiežiaus nurodymu į Romą buvo perkeltas ir Vienuolių mokytojų filipiečių kongregacijos centras.
Kai seserys filipietės atidarė savo pirmąją mokyklą amžinajame mieste, mokykla nesutalpino visų norinčių. Mokyklų tinklas sparčiai plėtėsi visoje Italijoje, o po trijų šimtmečių apėmė ir Šveicariją, Angliją, Airiją, Braziliją, Etiopiją, Indiją, Kanadą bei Jungtines Amerikos Valstijas. Šventoji Liucija svajojo būti tūkstančiu liucijų, kad galėtų perteikti Dievo meilę visiems pasaulio žmonėms, ir šiandien jos įkurta pašvęstojo gyvenimo mokytojų kongregacija turi 146 namus visame pasaulyje, kongregacijai priklauso per 1000 seserų.
Liucija mirė 1732 m. Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai dieną, kurią ji pati tiksliai numatė. Ji mirė didelėse vėžio sukeltose kančiose, kurias ji ištvėrė su didele kantrybe. Pripažindama Liucijos Filipini indėlį į krikščioniškos moterystės ugdymą, 1930 m. bažnyčia paskelbė ją šventąja. Šv. Liucijos kūnas guli nesuiręs po jai dedikuotu altoriumi Montefiascone katedroje.