 |
| Jaunas agronomas Vincas Natkevičius. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
Prieš gerą pusmetį Arklio muziejuje apsilankė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) studentas Vincas Natkevičius. Kultūringas jaunuolis prisipažino, kad vardą paveldėjo iš savo prosenelio, prieškario Lietuvos agronomo, zootechniko, Lietuvos sunkiųjų arklių veislės kūrėjo Vinco Natkevičiaus. Taip prasidėjo pažintis su garsia žirgų mylėtojų Natkevičių gimine.
 |
| Vincas Natkevičius prie žirgo Žagarėje. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
Marijampolės krašto sūnus
Prosenelio Vinco Natkevičiaus gimtinė – Marijampolės apskrities, Mokolų valsčiaus Balsupių kaimas. V. Natkevičiaus tėvas Juozas Natkevičius ilgai gyveno Amerikoje, tačiau tėvynės ilgesys parvedė atgal. Užjūriuose sukaupęs nemažai lėšų, Balsupiuose sukūrė didelį ūkį. Ūkyje visus darbus atlikdavo arkliais. Naudojo pažangius žemės dirbimo padargus: šienapjovę, javų kertamąją, kuliamąją mašiną, turėjo savo malūną. Augino bekonus, kurie parduoti keliavo į Angliją.
Su žmona Marija Natkevičiene užaugino šešis vaikus. Visi vaikai įgijo išsilavinimą, nes lėšų tam pakako. Sūnus Ladas Natkevičius tapo Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje ir Sovietų Sąjungoje, studijavo Peterburge gamtos mokslus ir matematiką, Sorbonos universitete – teisę. Vincas Natkevičius buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos pirmos laidos absolventas.
Natkevičiai palaikė draugiškus santykius su ūkininkais Šukiais iš Stolaukio kaimo. Matyt, jie turėjo bendrų ekonominių ūkinių reikalų. Jonas ir Agnieška Šukiai taip pat pavyzdingai ūkininkavo, turėjo 100 ha žemės. Pajavonio bažnyčios atlaiduose V. Natkevičius susipažino su Joana Šukyte, Vilkaviškio gimnaziją baigusia dailia mergina. Atšventę vestuves išvažiavo į Anykščius, kur Vincas jau dirbo agronomu.
 |
| Anykščiuose prie savo namų, 1934 m. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
Agronomas Anykščiuose
Daugiau negu dešimt metų, praleistų Anykščiuose, buvo vieni šviesiausių jaunos šeimos gyvenime. Prieškariu V. Natkevičiaus einamos agronomo pareigos buvo labai svarbios, o veikla įvairiapusė ir aktyvi. Agronomas rudens ir žiemos vakarais skaitė ūkininkams paskaitas. Po vieną dieną per savaitę skirdavo ūkininkų priėmimui savo darbo vietoje arba valsčių centruose. Visą likusį laiką lankydavo ūkininkus, įsigilindavo į jų problemas ir duodavo patarimų.
Norėdamas sudominti žemės ūkiu jaunąją kartą, agronomas prie mokyklų organizavo jaunųjų ūkininkų būrelius. Agronomas rūpinosi kilnojamąja biblioteka. Gavęs iš Žemės ūkio rūmų kelis lagaminus knygų, jas palikdavo pas kaimo seniūną ar vietos mokytoją, o šie duodavo knygų skaitytojams. Po kurio laiko kilnojamoji biblioteka buvo pakeičiama, ir skaitytojai gaudavo naujų knygų. Ūkininkai, modernizuodami savo ūkius, įsigydami pažangių žemės dirbimo padargų, atnaujindami pastatus, gaudavo ekonominę pagalbą. Žemės ūkio pažangai finansuoti agronomas turėjo banko čekių knygutes.
Ūkininkui paramą bankas išmokėdavo pagal agronomo išrašytą čekį. Taigi agronomas turėjo ir finansinę atsakomybę. Gaudamas solidžią agronomo algą, V. Natkevičius galėjo nuomotis didžiulį namą su žemės sklypu, pinigų labai neskaičiavo. Joana ir Vincas Natkevičiai aktyviai įsitraukė į vietos kultūrinį gyvenimą, priklausė Šaulių sąjungai, dalyvavo įvairiuose renginiuose, bičiuliavosi su vietos inteligentais, su kaimynystėje gyvenusiu rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu ir vyno pramonės pradininku Lietuvoje, verslininku Baliu Karazija.
Kai lankiausi pas Vilniuje gyvenantį V. Natkevičiaus sūnų, žirginio sporto trenerį Kęstutį Natkevičių, jis papasakojo, kad tėvas jautė ypatingą aistrą žirgams. Anykščiuose laikė dvi trakėnų veislės kumeles, vieną – sau, kitą – žmonai Joanai. Kumelių atvestus eržiliukus treniruodavo ir parduodavo kariuomenei. Kaip valstybės valdininkas turėjo motociklą, bet lankydamas ūkininkus mieliau rinkdavosi žirgą. Žirgais jodinėjo po visą Anykščių kraštą.
V. Natkevičius palaikė bičiuliškus santykius su iš Anykščių rajono, Gudonių kaimo kilusiu Lietuvos kariuomenės kavalerijos leitenantu Jonu Kukta. Leitenantas J. Kukta tarnavo kavalerijos ulonų pulke ir su kitais karininkais organizuodavo raitelių varžybas Kaune. Tada žirgų dar niekas nevežiojo, jojimo sporto entuziastas V. Natkevičius su žirgu nujojo į Kauną ir dalyvavo Nemuno saloje ir Kleboniškyje organizuotose jojimo varžybose. 1938 m. Tautinėje olimpiadoje V. Natkevičius su kumele Undine laimėjo antrą vietą.
Deja, ramų šeimos gyvenimą Anykščiuose nutraukė sovietinė okupacija. Prasidėjo žemės ūkio pertvarkymas. Nepriklausomybės metais agronomų kurtas smulkus produktyvus ūkis pasidarė nereikalingas. Naujoji valdžia viską grindė baime ir šautuvais. Laisvi kaimo žmonės buvo prievarta suvaryti į kolūkius. Daug pažangių ūkininkų, mokslininkų pasitraukė į Vakarus, kiti buvo ištremti į Sibirą. V. Natkevičiui tremties išvengti padėjo galbūt jo asmeninės savybės – darbštumas, tvarkingumas, einamų pareigų vykdymas visokiomis sąlygomis.
 |
| Su žirgu Šventosios upės pakrantėmis, 1934 m. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
 |
| Su žirgo Apolono traukiamu važeliu. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
Vilniaus ir Žagarės žirgynų veikloje
Po Antrojo pasaulinio karo, norint aprūpinti kolūkius arkliais, buvo steigiami eržilų depai – įstaigos, kurios laikė veislinius eržilus ir išduodavo juos kergimo punktams. Tada labai trūko kvalifikuotų žirgininkystės specialistų. Baigęs zootechnikų kursus, V. Natkevičius įsidarbino Vilniaus žirgų depe, bet greitai buvo perkeltas į Žagarę dirbti vyriausiuoju zootechniku. Nuo atsakingo zootechniko labai priklausė sėkmingas arklių veisimas, jų tobulinimas ir naujų veislių kūrimas.
Zootechnikai eržilus paskirstydavo į kergimo punktus, stebėjo augančius kumeliukus ir įvertindavo jaunus eržilus bei kumeles pagal veislės atitikimo savybes. K. Natkevičius prisiminė, kad darbo sąlygos Žagarėje toli gražu neprilygo gyvenimo laikotarpiui Anykščiuose. Žagarės depui tada priklausė dešimt rajonų. Vyriausiasis zootechnikas V. Natkevičius, pasiėmęs bonitavimo liniuotę, kitas arklių vertinimo priemones, dažniausiai autobusu išvykdavo į rajonus kelioms savaitėms, nakvynei apsistodamas pas fermų darbuotojus – arklių augintojus, kuriuos vadino arklių mylėtojais, nes ir pats buvo arklių mylėtojas.
Laikui bėgant eržilų depai buvo pertvarkyti į valstybinius žirgynus, kurie ne tik laikė eržilus, bet ir augino veislinius arklius. Iš pradžių žirgyne buvo laikomi vietinių veislių žemaitukai ir darbiniai arkliai, bet reikėjo ir sportinių žirgų. Žirgynuose pradėtos steigti žirgų sporto sekcijos. Žemės ūkio ministerijos įsakymu Žagarės žirgynui buvo pavesta auginti Lietuvos sunkiuosius arklius ir iš Vokietijos atgabentus Hanoverių veislės žirgus.
Žagarės žirgyne pirmiausia buvo atnaujinti prieš karą Lietuvoje vykdyti arklių pajėgumo nustatymo bandymai. Lietuvos važiuotojai su sunkiaisiais arkliais sėkmingai pasirodydavo sąjunginėse varžybose, užimdami pirmąsias vietas. Žagarės žirgyne buvo organizuojamos respublikinės ir sąjunginės jojamųjų žirgų sporto varžybos. Organizuojant arklių pajėgumo bandymus bei žirgų jojimo varžybas visur buvo juntamas ir vyriausiojo zootechniko indėlis. Vis dėlto didžiausias V. Natkevičiaus nuopelnas yra Lietuvos sunkiųjų veislės arklių kūrimas.
 |
| Sunkiųjų arklių pajėgumo išbandymo rungtis Žagarėje. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
 |
| Apdovanojamas raitelis Kęstutis Natkevičius Tarptautinėse jojimo varžybose Vilniuje 1975 m. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
Lietuvos sunkiųjų arklių veislės kūrėjas
Nuo seno kaimo žmonių poreikius tenkino universalūs žemaitukų veislės arkliai. Su jais galima joti, žemaitukai traukė vežimus ir primityvius žemės dirbimo padargus. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę prasidėjusi žemės reforma skatino ūkininkus iš gatvinių kaimų keltis į vienkiemius ir modernizuoti savo ūkius. Medinę žagrę pakeitė plūgas, atsirado kitų pažangių žemės ūkio padargų, kuriems traukti ar maniežuose sukti reikėjo stambesnių už žemaitukus darbinių arklių. 1928 m. buvo įsteigta vietinių arklių gerinimo draugija.
Draugijos pastangomis iš Švedijos atvežti Ardėnų veislės arkliai buvo kryžminami su žemaitukais. Specifinės ir gamtinės Lietuvos sąlygos ir savitas arklių šėrimo būdas padėjo susiformuoti sunkiesiems arkliams, tačiau oficialiai pripažinti naują arklių veislę sutrukdė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas. Nors karas ir priverstinė kolektyvizacija padarė daug žalos arklininkystei, tačiau stiprių darbinių arklių dar labai reikėjo ir buvo tęsiamas jų veisimo darbas.
1963 m. sąjunginė žemės ūkio ministerija patvirtino Lietuvos sunkiųjų arklių veislę ir pripažino septynis šios veislės autorius, tarp kurių yra daug metų išdirbusio arklininkystėje Vilniaus ir Žagarės žirgynų vyr. zootechniko Vinco Natkevičiaus pavardė. Apie vieną toną sveriantys Lietuvos sunkieji labai stiprūs, ištvermingi, gero charakterio, romūs. Jie auginami žirgynuose ir šeimos ūkiuose, naudojami miško darbams nacionaliniuose parkuose, turizmui muziejuose.
Kasmet Arklio muziejuje per žirginio sporto ir tradicinės kultūros šventę „Bėk bėk, žirgeli“ vyksta Lietuvos sunkiųjų arklių veislės parodomoji programa, įvertinami ir patvirtinami veislės eržilai. Tai vienas iš daugiausia šventės metu pritraukiančių žiūrovų dėmesį renginių. Kad šventės dalyviai gali grožėtis Lietuvos sunkiaisiais arkliais, didelis ir šios arklių veislės kūrėjo Vinco Natkevičiaus nuopelnas.
 |
| Lietuvos žirgininkai Tibilisyje. Iš kairės pirmas – raitelis Kęstutis Natkevičius, iš dešinės pirmas – Vilniaus žirgyno direktorius Algirdas Pakštys, toliau Arklininkystės padalinio vadovas prie Žemės ūkio ministerijos Bronius Puidokas, Vilniaus žirgyno zootechnikas Valentinas Orentas. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
 |
| Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje ir Maskvoje Ladas Natkevičius. Ernesto ir Kęstučio Natkevičių šeimų archyvo nuotr. |
Obuolys nuo obels netoli krito
Liaudies išmintis sako, kad obuolys nuo obels netoli krinta. Aistrą žirgams iš tėvo paveldėjo sūnus Kęstutis. „Nuo mažens pamilau žirgus, norėjau joti ir siekti rezultatų“, – pasakojo K. Natkevičius. Žagarės žirgyne buvo sėkmingai plėtojamas žirgų sportas. Žirgyno vadovai važiuodavo į Maskvos, Dniepropetrovsko hipodromus, iš ten parsiveždavo grynakraujų jojamųjų. Iš Kaliningrade buvusio Rytprūsių žirgyno ir Rytų Vokietijos parsigabendavo trakėnų ir Hanoverių veislės žirgų.
Žagarės žirgyno jojimo sekcijos raiteliai dalyvaudavo respublikinėse varžybose Priekulėje, Kaune, Vilniuje, išvažiuodavo į tarptautines varžybas Piatigorske, Maskvoje, Tbilisyje, Vidurinės Azijos Biškeko, Almatos miestuose, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. Įsimintiniausios liko kelionės į Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikas. Tokios išvykos tęsdavosi visą mėnesį, o keliavimo sąlygos toli gražu neprilygo šiandienėms. Iš Lietuvos žirgai gyvuliniuose vagonuose buvo gabenami apie 15 dienų, atvykę dar ilgai aklimatizuodavosi šilto klimato zonoje ir tik tada galėjo stoti prie starto linijos. Atvažiavę varžybų dalyviai kartu su žirgais nakvodavo ant šieno.
K. Natkevičius dalyvavo keliose respublikinėse ir sąjunginėse jojimo varžybose. Tapo Lietuvos jojimo čempionu. 1970 m. Piatigorske sąjunginėse varžybose tapus nugalėtoju, raiteliui V. Natkevičiui buvo suteiktas žirgų sporto meistro vardas.
Iš Žagarės K. Natkevičius atvyko į Vilnių dirbti treneriu Belmonte įsikūrusioje jojimo mokykloje, kuri vėliau buvo perduota raitajai policijai. Treneris toliau tęsė specifinį policijos žirgų treniravimą, jų paruošimą tarnybai miesto šurmulyje. Treniruoti policijos žirgus daug kantrybės reikalaujantis darbas. Žirgai mokomi šokti per kliūtis, nebijoti ugnies dūmų, nereaguoti į triukšmą, šūvių garsus ir net smūgius.
Net ir bailesnis žirgas po truputį pratinamas prie triukšmo, ugnies ar dūmų, kiekvieną treniruotę vis didinant užduotis prie jų įpranta ir nebereaguoja. Trenerio V. Natkevičiaus darbo vaisių teko stebėti Arklio muziejuje, kur raitosios policijos komanda keletą kartų dalyvavo „Bėk bėk, žirgeli“ šventės parade. Pirmiausia žiūrovams nuostabą kėlė drąsių žirgų paklusnumas ir raitelio komandų vykdymas, tarsi kariuomenėje gerai išmuštruotų karių, o žirgų nereagavimas į ugnį ir šūvių garsus rodė trenerio darbo profesionalumą. Gerai paruošti K. Natkevičiaus žirgai su matadorais dalyvavo operoje „Karmen“, filmavosi Lietuvoje kurtame filme „Karas ir taika“, kaip fotomodeliai pozavo fotografui R. Dichavičiui. Treneriui K. Natkevičiui išėjus į pensiją, jojimo tradicijas tęsė dukra Milda ir sūnus Mindaugas, raitosios policijos policininkas.
Labai džiaugiuosi, kad užsimezgusi nuoširdi draugystė su žirgų treneriu Kęstučiu Natkevičiumi ir jo sūnėnu Ernestu Natkevičiumi davė daug gerų vaisių. Muziejaus eksponatų rinkinius papildė didelis pluoštas labai vertingų fotografijų, kuriose įamžinta ne tik Natkevičių giminės, bet ir visos Lietuvos arklininkystės ir žirgų sporto istorija.