 |
Kas yra tyla ir kaip jos ieškoti? Kodėl Dievas kartais tyli žmonių gyvenimuose ir kodėl tylos netrūko Kristaus kančioje? Šiuos klausimus aptaria Ludovica Loconte, vieno iš Italijos klarisių vienuolyno abatė, pokalbyje su „Vatican insider“ žurnaliste Roberta Leone. Jauna moteris daugelį metų gyvenanti klauzūros tyloje dalijasi mintimis apie Didįjį šeštadienį.
Penktadienio riksmas
Manau, kad Šeštadienio prasmė kyla iš Penktadienio, iš Sūnaus mirties. Prasmė kyla iš Jo riksmo. Neįmanomo riksmo, kurio tą akimirką tikriausiai nesitikėjo net jo kankintojai ir žiūrovai. Tas riksmas atkartoja psalmės žodžius, kuriais dar ir šiandien meldžiasi Bažnyčia („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ – 22 Ps).
Dievo Sūnaus lūpose šie žodžiai išduoda visą savo dramatiškumą. Manau, kad tas šauksmas – tai mėginimas užpildyti tylą tarp Sūnaus ir Tėvo, tarsi Tėvas būtų atsitraukęs, o Sūnus daugiau jo neberastų. Viską Sūnus galėjo priimti, viską: žiaurų plakimą, kančią, pažeminimus, tačiau šis Tėvo atsitraukimas – neįmanomas. Tai Sūnaus agonija – To, kuris nenustoja kalbėjęs ant kryžiaus, nors Tėvo nebėra.
Tos akimirkos niekada iki galo nesuvoksime. Manau, kad ten Tėvo visagalybė – jeigu galima mėginti nusakyti ją žmogiškais žodžiais – pasireiškia maksimaliai, tiek, kad Jis tampa bejėgis, nes kaip tik ši Jo valia ten išpildoma. Toje tyloje Tėvas moka Sūnaus kainą. Manau, kad tikroji tyla, toji, kuri priverčia mus beveik nutilti paklūstant gyvenimui – laisvas ir visiškas klusnumas – visada yra pasekmė giliausio šauksmo, kuriame telpa visi žmogaus klausimai, visas jo kaip kūrinio tragiškumas, jo silpnumas.
 |
| Kristaus apraudojimas. Rogier van der Weyden (c. 1460–1463) |
Būta ir kito šauksmo, apie kurį Evangelijos nutyli ir kuris gal yra bežadis, tačiau drasko sielą. Tylus motinos šauksmas, stovint po kryžiumi. Sekdama tuo Sūnumi, kurį pagimdė, Marija ėjo iki galo. Turint prieš akis Dievo Sūnaus šauksmą ir Jo motinos tylą, kiekvienas žmogaus šauksmas gali atrasti prasmę ir motyvą. Gali nepulti į neviltį, nesijausti vienintelis ir vienišas.
Moterų šeštadienis
Didžiojo penktadienio tyla po Sūnaus mirties – nepakeliama: dreba žemė, plyšta šventyklos uždanga, mirusieji keliasi. Šiurpus, niūrus reginys. Nepakeliamas. Po jo – Šeštadienio tyla, ji pasitinka mus vos ne kaip švelni glamonė. Romi, tarsi balzamas žaizdai, kuria patys save sužeidėme.
Keista, bažnyčia – tuščia: ryte nešvenčiama liturgija, ir tai vienintelė diena per metus, kai niekas nevyksta. Nėra kryžiaus, tabernakulis tuščias, altorių nedengia staltiesės. Bažnyčia tuščia tarsi kapas. Atrodo, lyg ši diena – be Dievo.
Bizantiškoje tradicijoje moterys tą dieną eina miesto gatvėmis, barstydamos gėles ir skleisdamos kvapnų aromatą. Šitai būdinga mums, moterims. Šeštadienis yra Marijos, įkūnijančios tą moterišką laikyseną, kuri žino, kad mirtis – ne pabaiga. Tai įrašyta mūsų įsčiose, gimdymo skausme: moteris nepasiduoda žodžiui „pabaiga“, nors puikiai ją pažįsta ir ne kartą į ją užsigavo galvą. Turi „vilties atkūrimo“ mechanizmą, kuris ją vėl pastato ant kojų.
 |
| Beato Angelico, Moterys prie kapo (1439-1445 ca.) - fragmentas. |
O šeštadienis yra absurdo diena, kurią apaštalai tikriausiai sutrikę grįžta į vakarienbutį, nes tikrai nežino, ko griebtis, kaip sau viską paaiškinti, ką sau sakyti.
Jėzų sekusios moterys ruošiasi: Velykų rytą ketino nusinešti prie kapo aromatinių aliejų Jo kūnui patepti. Jos kažko laukia, kažkam dar ruošiasi, kažką daro. Nes gyvybė nemiršta, nors yra mirusi.
Tinkama diena
Mūsų bažnyčioje, kaip ir visose kitose vietose, kur tik ruošiamasi Velykoms, šeštadienis sutampa su diena, kai bažnyčia paruošiama šventei. Visada daro stiprų įspūdį, kai tai, kas buvo plika, nepuošnu, šalta, pamažu įgauna spalvą, šilumą, kvapą. Ir tai padaro moters rankos, kaip tai darome mes savo bendruomenėje, kai pamažu pradedame puošti, sugrąžinti simbolius ir ženklus, kurie kalba apie gyvybę. Ir kurie paruošia gyvenimui.
Tad Šeštadienio tyla tampa žmogiškesnė, labiau pakeliama, gebanti raudoti, o ne rėkti tiek, kad plyštų širdis. Labai liūdna, žinoma, tačiau tampa kur kas aiškiau, kas visgi įvyko. Iš viso gyvenimo, kuris įvyko. Didysis šeštadienis yra tinkama diena žmogui. Tačiau jos nesuimprovizuosi, jeigu kokiu nors būdu – nors tik kartą gyvenime – neišgyvenai šauksmo, kuris perskrodė sielą.
Kurianti tyla
Visada galvoju, kad Dievas Tėvas yra tyla, o Žodis yra Sūnus, kuris išnyra iš tylos. Tad toji tyla yra gyvybė, santykis, gimdanti tyla, kuri kuria ir padaugina. Šventoji Dvasia yra balsas, kuris savaisiais būgnais per visą istoriją, amžius, kartas, tautas, atstumus perteikia tą žinią, gimusią iš tylos, kuri yra Tėvas.
Jėzaus patirtis, atpasakota Evangelijos puslapiuose, man rodos, leidžia užčiuopti stiprų Jo polinkį į tylą: apie tai kalba Jo „smūgiai ir atsitraukimai“, neparašyti puslapiai, neduoti atsakymai, ypač paskutiniuose skyriuose, Teismo kontekste.
Tylos mokykla
Tyla gali būti tiesa, gali būti teisingumas, gali būti solidarumas. Gali būti laisvė. Tyla gali būti ir meilė. Tačiau tai mokykla, kurioje tenka praleisti visą gyvenimą. Remdamasi savo monastine patirtimi, galiu pasakyti, kad tyla yra žodžių ir tikrųjų reikšmių žodynas. Tyloje viskas įgyja teisingesnę vertę. Tai erdvė, kurioje dalykai gimsta ir geriau formuojasi. Visa tai išties gali pareikalauti nemenkų pastangų iš žmogaus, kurio gyvenimą pasaulyje reguliuoja karštligiškas bėgimas, globalizacija, virtualumas. Tylai laiko nebelieka.
 |
| Giuseppe Sanmartino. Uždengtas Kristus (1753 m., Šv. Severino koplyčia, Neapolis) |
Širdies tuštuma
Gerai pažįstu tylą, nes čia daug jos palieka mus aplankyti atvykstantys žmonės. Tai tuštumos tyla, gyvenimo ir širdies tuštumos. Pati liūdniausia tyla, nuvarginta neteisingo gyvenimo, kuris apniaukia akis ir pavergia. Suprantu, kodėl žmonės nesugeba būti tyloje, ir net tais kartais, kai mėgina, juos užgriūva minčių ir rūpesčių lietus. Nėra išmankštinti, įpratę nuo tylos sprukti. Tylai reikia laiko, pagarbos, kantrybės. Tiesos, paprastumo. Tai „subtili“ dvasia: pirmiausia reikia nugludinti pojūčius tiek, kad pajustum gerumą, kuris yra pati gyvybė.
Pažadinantis šauksmas
Didįjį šeštadienį apmąstome ir Jėzaus nužengimą į pragarus. Jėzus nusileido iki dugno. Liturginiuose skaitiniuose yra nuostabi vieta, kur Viešpats sako Adomui: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“. Kristus nužengia į mūsų snaudulio, mūsų aplaidumo, mūsų tamsybių bedugnę. Kaip nuostabu, kad kas nors mums pasako: „Pabusk!“
Kol nepasako, net nepastebime, kad lig šiol miegojome, kad gyvenome taip, lyg negyventume. Tai dar vienas žodis, kuris perplėšia tylą, ir tai labai gerai. Labai linkėtina, kad kartkartėmis kas nors atsigręžtų į mus, paragindamas nepasilikti nelaimingame ir nepasitenkinimo kupiname snaudulyje, o pabudintų ir mes galėtume paragauti viso to, kas yra gera ir kas neišduoda, kas gerbia žmogų, istoriją, gyvybę ir išlieka nepajudinamas istorijos tėkmėje kaip amžinybė, kuri mus persmelkia. Tai, kas yra teisinga, gera, gražu, laisva, oru, nepaisant visko, visada išlieka. Tai mūsų išgelbėjimas ir mūsų viltis.
Iš „Vatican insider“ publikacijos išvertė Saulena Žiugždaitė