 |
Didįjį šeštadienį krikščionių bendruomenė nešvenčia Eucharistijos, nėra nei Mišių, nei Komunijos. Kodėl nešvenčiama Eucharistija? Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, tačiau tai nėra nebuvimo tuštuma, o laukimo, ir netrukus ji prisipildys prisikėlusio Viešpaties artumo. Laukdami ir melsdamiesi liudijame ir savo viltį bei tikėjimą prisikėlimu ir antruoju Viešpaties atėjimu.
Didysis Šeštadienis yra tylos diena. Bažnyčia kartu su Marija laukia Viešpaties prisikėlimo. Kiekvieno iš mūsų gyvenimuose yra buvę tamsių ir ūkanotų dienų, tylos dienų, lydimų jausmo, jog viskas prarasta. Tokia diena buvo ir Didysis Šeštadienis, kai Kristaus mokiniams atrodė, jog liko tik kapo tamsa, jog viskas nepataisomai griuvo.
Tačiau Didžiojo Šeštadienio tamsa buvo nugalėta. Ir mes, išgyvendami savo asmeninius „didžiuosius šeštadienius“, turime tai atsiminti ir iš to semtis vilties.
Didžiojo Šeštadienio tamsoje degė vienas vilties žibintas. Tai Marija. Apmąstant tuos įvykius atrodo, kad Marija apaštalams, visiškai sutrikusiems po mirties nuosprendžio Kristui ir po jo kančios, buvo atspirtis tą dieną, kad jie susirinko aplink ją, trokšdami jos akyse išvysti Jėzaus akis, Jėzaus motinos balse išgirsti Jėzaus balso aidą. O Marija gyveno tikėjimu ir viltimi. Štai kodėl Didysis Šeštadienis taip pat yra Marijos diena. Ji buvo užpildyta Marijos ištikimybe ir tikėjimu. Tad prašykime jos pagalbos norėdami išlikti ištvermingi Kristaus laukime.
Krikščionybė remiasi ateitimi. Didžiojo Šeštadienio ateitis buvo Velykos, Kristaus Prisikėlimas. Ir štai mes jau iš dalies gyvename šioje ateityje. Mes laukiame naujo Dangaus ir naujos Žemės, naujos dienos, kuri su Kristaus Prisikėlimu jau prasidėjo. To supratimas teikia ramybės išmėginimuose, tai suprasdama Bažnyčia ir sunkumuose gieda „Aleliuja“. Daug žmonių mūsų dabartiniame pasaulyje jaučiasi beprasmiškai ir pritartų skausmingam Hemingvėjaus pasakymui: „viskas yra niekas“. Tačiau krikščionybė sako „ne“ – viskas veda link Prikėlimo, kiekviena diena, kiekvienos dienos darbai ir vargai yra maži žingsneliai link jo. Ateis diena, kai nusimesime piligrimo rūbus ir pasipuošime šventiniais apdarais, Prisikėlimo rūbais.
Pagal Vatikano radiją
 |
Velyknakčio budėjimas
Velyknakčio šventimas yra Didžiosios savaitės širdis, kuriai visą gavėnią rengėmės ir jos laukėme.
Į Kristaus kryžių reikia žvelgti Prisikėlimo šviesoje; mirtis reikalinga, kad taip išsipildytų Dievo numatyta pergalė prieš blogį. Kristus, nugalėjęs mirtį, prisikėlė ir spindi visa savo šlove. Šios nakties liturgija ypač turtinga, gili ir graži. Velyknakčio budėjimo liturgiją sudaro keturios dalys: Šviesos, arba Žiburių liturgija, Žodžio liturgija, Krikšto liturgija ir Eucharistija.
Per Šviesos, arba Žiburių, liturgiją bažnyčios prieangyje uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Šventindamas Velykų žvakę, celebrantas įbeda penkis kryžiaus formos smilkalų grūdus, simbolizuojančius penkias Jėzaus žaizdas. Žvakių procesija grįžta į bažnyčią, Velykų žvakė simbolizuoja prisikėlusį Kristų, Pasaulio šviesą.
Nuo pamaldų pradžios šventovė skendi tamsoje, tai žmonijos, apsuptos egoizmo, mirties ir nuodėmės tamsos, simbolis. Prisikėlęs Kristus, Pasaulio šviesa, išblaško tamsybes ir užlieja savo šviesa visus, kurie žvelgia į jį su gyvu tikėjimu. Šviesa nugali tamsą, gėris – blogį.
Žodžio liturgijos metu Biblijos skaitiniai pasakoja apie Dievo meilę, skaitomos ištraukos pradedant pasaulio sukūrimu, pažadais, Sandora ir baigiant Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, naująja Sandora.
Per Krikšto liturgiją Kristaus šviesa nušvies katechumenų, kurie pasiruošė krikštui, gyvenimus.
Celebrantas, panardindamas Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Krikštijami katechumenai, o bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus.
Eucharistijos liturgija – tai Velyknakčio ašis. Susitikdami Komunijoje su Prisikėlusiuoju tampame Jo pergalės prieš mirtį ir blogį dalyviais, Kristus triumfuoja, nugalėjęs mirtį, o mes, džiaugdamiesi Jo pergale, tampame naujais kūriniais, Kristaus Velykos yra ir mūsų Velykos, Bažnyčios Velykos. Kartu su Kristumi ir mes prisikeliame naujam vilties gyvenimui.
„Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių" (Jn 12, 24). Natūrali gyvenimo tėkmė visuomet srūva per skausmą, praradimą ir kančią. Iš nakties tamsos pateka naujo ryto žara, iš sėklos, praradusios apsaugą, gimsta naujas augalas. Visa kūrinija, su savo vaisingumu ir grožiu, yra Velykų parabolė. Žmogaus gyvenimas tai nuolatinė kaita tarp džiaugsmo ir skausmo, mirties ir naujo gyvenimo sužydėjimo.
Krikščionių tikėjimas ir viltis gimsta Velykų slėpinyje, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas suteikia mums gilesnį įvykių supratimą ir leidžia pamatyti Dievo meilę bei perkeičiančią jo jėgą ir ten, kur kiti randa tik neviltį ir nusiminimą.
Nušviesti Prisikėlusiojo šviesos, parnešime ją į savo šeimas ir pasidalysime džiaugsmu ir viltimi, kad su Jėzumi įmanoma nugalėti egoizmą, smurtą, mirtį, kad kiekvieno žmogaus kentėjime yra gyvybės ir pilnatvės viltis, kad mirtyje paslėpta pergalė, kuri kaip kviečio grūdas, krentantis į žemę, ir miršta, kad atneštų gausų derlių.
Pagal Bernardos Cadavid knygą „Tempo di grazia. Come vivere la Quaresima e la Settimana Santa", 2010 parengė Dalia Žemaitytė