 |
| Marcelijus Martinaitis. Ričardo Šileikos nuotr. (iš knygos „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“) |
Balandžio 1-oji – poeto, eseisto, publicisto, Nacionalinės premijos laureato Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) gimimo diena. Šiemet sutampanti su didžiausia metų švente – Velykomis. Šia proga kviečiame skaityti poeto – entuziastingo margučių skutinėtojo, sukaupusio gausią jų kolekciją – pamąstymus apie Velykų laukimą, jų šviesią prasmę kaimo kasdienybės prieblandoje ir margučių skutinėjimo filosofiją.
„Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.).
 |
| Ričardo Šileikos nuotr. (iš knygos „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“) |
PO GAVĖNIOS, ilgų ir alinančių pasninkavimų, Velykų rytą tarsi nušvisdavo visi namai, kai ant stalo pasirodydavo margučiai. Juk dažniausiai dar būdavo ankstyvas pavasaris, prieblandos, pilkuma, o kiaušiniai lyg ir apšviesdavo mūsų namus, prašviesėdavo veidai. Anksčiau negu gamtoje, toje namų prieblandoje imdavo šviesti ryškios, grynos margučių spalvos, pranašaujančios pavasarį, gamtos atgimimą. O juk mūsų kaimo kasdienybėje taip maža būdavo spalvų.
***
NORAS SKUTINĖTI MARGUČIUS kyla maždaug antroj gavėnios pusėj, gal dvi savaitės prieš Velykas. Tikriausiai manyje pabunda vaikystės atmintis, tas laukimas Kažko, kas įvyks mūsų šeimos, visų pažįstamų gyvenime, gamtoje. Net sunkiausiais laikais šita šventė būdavo šviesi, lyg Kažkas visiems už viską atleisdavo. Tarsi dingdavo visokios to meto bjaurastys, nuoskaudos, lyg ir nelikdavo sovietinės valdžios. Marginimas, skutinėjimas tapdavo tokiu visišku nusiraminimu, kuris kitokiais būdais visai nepasiekiamas, tai esu net pavadinęs meditacija.
Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką. Juk panaši būdavo namiškių ruoša šventėms: jiems ta ruoša taip pat reikšdavo tokį norą persikelti, išeiti iš dabarties, kasdienybės.
***
SKUTINĖJANT PIRMIEJI margučiai būna nevykę, kol „pagauni“ sunkiai paaiškinamą temą, motyvą, nežinia kaip iškylantį, sudominantį. Ir taip kas metai. Lyg iš nieko atsiranda piešinio, ornamento pajautimas. Kartais susimąstau, iš kur tas žinojimas?
Bet kokia kūryba gal dėl to ir traukia, kad ji padeda pamatyti, patirti tai, ko šiuo metu lyg ir nežinai, nematai, negirdi, nejauti ir protu nesuvoki. Iš ko išauga augalas, kaip iš kiaušinio prasikala paukščiukas, gimsta vaikas?
Tokia būna Didžioji Velykų laukimo savaitė, iš kurios lyg ir išeinama į kažkokius gyvenimo užribius, laikant rankose paprasčiausią marginamą kiaušinį. Tas margutis ypač mus sutelkdavo susėdusius prie Velykų stalo.
 |
| Ričardo Šileikos nuotr. (iš knygos „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“) |
***
DAR VAIKAS GALVODAVAU APIE GYVYBĖS radimąsi. Man iki šiol ji tebėra didžiausia mįslė. Žmogus pridarė visokių mašinų, prietaisų, kuriais skraido, net susikalba, o negali padaryti nė mažiausio vabalėlio, kiaušinio, kurį vaikas laikydavau sugniaužęs rankoje. Tada pagalvodavau, kas tame kiaušinyje įtaisyta ar kažkieno padaryta, kad iš jo atsiranda gyvybė? O juk ir šiaip tarsi iš nieko atsiranda menkiausi gyviai, net šlykštūs šliužai, uodai, musės, mes, turėdami tokias mašinas, prirašę tiek knygų, nepadarome net gyvos skruzdės.
Ir dabar, kai laikai rankoje kiaušinį, mūsų visas išmanymas atrodo visai kitaip. Manau, ir kiaušinių marginimo paprotys kilo iš nuostabos, kad yra dalykų, kurių mes negalime patys sukurti. O ir vienas seniausių mitų sako, kas pasaulis amžių pradžioje gimė iš kiaušinio.
***
NEGALĖČIAU KAIP NORS TIESIOGIAI tvirtinti, tačiau mūsų kultūroje, velykiniuose papročiuose margutis tarsi saugo seniausią archajinę reikšmę, praatmintį, kuri reiškia jungtį, susijungimą su kažkuo begaliniu, amžinu, kuris buvo ir bus po mūsų, supratimą, kad mes nesame tik tie, kurie kasdien vien tik ką nors veikiame, galvojame ir siekiame.
Nežinau, ką tie mano praeities žmonės apie tai galvodavo, ar taip, kaip dabar rašau. Bet tie margučiai išreikšdavo tų žmonių jungtis vieno su kitu, su šeima, gimine, su gamta, su didžiausiu krikščionybės įvykiu – Prisikėlimu, panašiai kaip ir gyvybė pavasariais prisikelia iš paprasčiausio grūdo, menkos sėklelės, padėto paukščio kiaušinėlio.
 |
| Ričardo Šileikos nuotr. (iš knygos „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“) |
***
SKUTINĖDAMAS NEATSISTEBIU kiaušinių įvairumu. Parduotuvėje, kai juos perkame gražiai surikiuotus dėžutėse, jie, rodos, niekuo nesiskiria vienas nuo kito. O skirtumą pajunti juos apgniaužęs delne, skutinėdamas ar margindamas. Nėra nė vieno kiaušinio, kuris būtų toks pat, kaip kiti.
Negaliu nukopijuoti ar pakartoti nė vieno man patikusio marginio, rėžtukas, pats kiaušinis vis diktuoja kiek kitokias linijas, ornamentus, temas, tarsi jame jau savaime būtų kažkas įrašyta.
Nors Briuselis nori suvienodinti net kiaušinius, bet vištelės, kad ir uždarytos vištidėse, per savo trumpą dėslumo laikotarpį nemačiusios nė vieno gaidžio, vis dėlto deda skirtingus kiaušinius, kurie pasako, ką turi daryti, kaip vedžioti rėžtuką skutinėjant.
Kaip sunku suvienodinti net kiaušinius, jau nekalbant apie žmones!
***
MANO TĖVIŠKĖS ŽMONĖS VISOKIUS marginimus, dažymus, gražiai išaustus audinius vadindavo raštais. Sakydavo: gražiai išrašyti kiaušiniai, drobės, gūnios, net apie mergaičių padažytus skruostus sakydavo: gražiai išrašyti veideliai. Nežinau, kas iš mūsų rašto žmonių, kalbininkų rašymą pavadino raštu. O tai labai tikslu.
Manau, jog tas senovinis audinių, pjaustinių, papuošimų menas kažkada buvo tas pirmykštis raštas, ženklai, reiškę pasaulio ženklus, kuriuos, jau jų nesuprasdamos, dar mokėjo neraštingos kaimo audėjos, kiaušinių margintojos.
Užrašė Jurgita Jačėnaitė
 |
| Ričardo Šileikos nuotr. (iš knygos „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“) |