 |
| Moterys prie prisikėlusio Kristaus kapo. Fra Angelico, 1442 m. |
Ištraukos iš Augustino 232 pamokslo apie Velykas, pasakyto antrąją Velykų oktavos dieną. Vyskupas kreipiasi į dviejų kategorijų klausytojus: katechumenus ir penitentus.
Moterys atėjo prie kapo. Kūno kape nerado. Angelai joms pranešė, kad Kristus prisikėlė. Moterys [tai] paskelbė vyrams. Ir ką sako Raštas? Ką išgirdote? Jie tai palaikė kliedesiais. Štai didžioji žmogiškos būklės nelaimė. Kai Ieva papasakojo, ką jai kalbėjo žaltys, tuoj pat buvo išgirsta. Buvo patikėta meluojančia moterimi mūsų mirčiai. Nebuvo patikėta moterimis sakančiomis teisingus dalykus mūsų gyvenimui. Jei moterimis nebuvo galima tikėti, kodėl Adomas patikėjo Ieva? O jei buvo galima tikėti moterimis, tai kodėl mokiniai nepatikėjo šventomis moterimis? Dėl to šiame veiksme reikia pamatyti geranorišką mūsų Viešpaties tvarkymą. Pirmiausia Viešpats Jėzus Kristus paskelbė savo prisikėlimą moterims štai dėl ko: kadangi per moterį žmogus nupuolė, per moterį jis ir pakeltas.
Mergelė pagimdė Kristų, moteris paskelbė jo prisikėlimą. Per moterį mirtis, per moterį gyvenimas. Tačiau mokiniai nepatikėjo tuo, ką sakė moterys. Jie pamanė, kad jos paisto niekus, o vis tik jos skelbė tiesą. Štai kiti du ėjo keliu ir kalbėjosi apie tai, kas įvyko Jeruzalėje: apie žydų nedorumą, apie Kristaus mirtį. Pasakodami jie ėjo, sielvartaudami tarsi mirusio, nežinantys jį esant prisikėlus. Šis pasirodė ir jiems, tapo trečiasis keliauninkas, prisijungė prie jų maloniu pokalbiu. Jų akys buvo aptrauktos migla, idant jo neatpažintų. [Šitai] derėjo, kad geriau būtų pamokyta širdis. Pažinimas atidedamas vėlesniam laikui. […]
Pažvelk į jį: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1). Ieškokite čia mirties. Kur ji? Iš kur ji? Kaip buvo Žodis? Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jeigu čia randi kūną ir kraują, randi mirtį. Bet jam – Žodžiui, iš kur mirtis? O mums, žemėje padėtiems žmonėms, mirtingiems, gendantiems, nusidėjėliams, iš kur gyvenimas? Jame nebuvo mirties, mumyse nebuvo gyvenimo. Jis prisiėmė mirtį iš mūsų dalies, kad duotų mums gyvenimą iš savo dalies. Kaip jis prisiėmė mirtį iš mūsų dalies? Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Šituo jis prisiėmė mūsąją dalį, kurią paaukojo už mus.
O iš kur mums gyvenimas? Ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Jis mums gyvenimas, mes jam – mirtis. Bet kokia mirtis? Ji kyla iš jo palankumo, o ne iš jo būklės. Mat jis teikėsi, norėjo, gailėjosi ir mirė turėdamas tam galią. „Aš turiu galią ją [gyvybę] atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (Jn 10,18). Šito Petras nežinojo, kai išgirdęs apie Viešpaties mirtį pasibaisėjo. Bet štai Viešpats jau pasakė, kad mirsiąs ir prisikelsiąs trečiąją dieną. Ką jis skelbė, įvyko, bet anie, kurie girdėjo, netikėjo. „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko“ (Lk 24,21).
Vylėtės, o dabar nusivylėte. Nuo vilties [aukštumų] kritote žemyn. Tas, kuris eina su jumis, kelia jus. Jie buvo mokiniai, jo klausėsi, su juo gyveno, jį laikė savo mokytoju, jo buvo mokomi ir neišgalėjo sekti bei turėti plėšiko, kabančio ant kryžiaus, tikėjimą. […]
Tie, kurie išvydo Kristų prisikėlusį, suabejojo. O šis (red. kartu su Kristumi nukryžiuotas plėšikas), matydamas kabantį su juo ant medžio, patikėjo. Kai anie svyravo, šis patikėjo. Kokį vaisių Kristus nuskynė nuo sauso medžio! O ką pasakė Viešpats? Paklausykime. „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43). Tu atidėlioji, aš tave atpažįstu. Ar galėjo plėšikas tikėtis iš plėšikavimo pereiti pas teisėją, iš teisėjo – į kryžių, iš kryžiaus – į rojų? Pagaliau, suprasdamas, ką užsitarnavo, jis nepasakė: atmink mane, kad išgelbėtum mane šiandien, bet: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23,42), nors ir man privalu kankinimai, kol nueisi į savo karalystę.
O Viešpats nesako: įsiveržei į dangaus karalystę, panaudojai jėgą, įtikėjai, užgrobei. Šiandien su manimi būsi rojuje. Neatidėsiu tavęs vėlesniam laikui. Dar šiandien tokiam tikėjimui duodu tai, kas privalu. Plėšikas sako: prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę. Jis tikėjo ne tik, kad šis prisikels, bet ir karaliaus. Prikaltam, nukryžiuotam, pasruvusiam krauju, kabančiam jis sako: kai ateisi į savo karalystę. O mokiniai sako: o mes tikėjomės. Kur plėšikas surado viltį, ten mokinys ją prarado.
Po to, brangieji, jau pažįstame didį sakramentą. Paklausykite. Jis vaikščiojo su jais, jie jį priėmė pas save, jis laužė duoną, jie jį atpažino. Ir mes, nesakykime, kad Kristaus nepažįstame; pažįstame, jei tikime. Maža pasakyti, pažįstame, jei tikime. Mes jį turime, jei tikime. Anie Kristų turėjo prie stalo, mes – širdyje. Yra daugiau Kristų turėti širdyje, nei namuose. Mat mūsų širdis mums yra intymiau, nei namas.
Iš lotynų kalbos vertė br. Lukas Skroblas OSB