 |
| Jašiūnų dvaras. Dailininkas Napoleonas Orda. |
Šių metų pradžioje Lietuvos skaitytojus pasiekė Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimų knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“. Knygos autorė, garsios aristokratų giminės atstovė, atveria kunkuliuojantį XIX a. pirmosios pusės Vilniaus ir jo apylinkių gyvenimą, supažindina su Lietuvos ir Lenkijos garsiausiomis šeimomis, Vilniaus gubernatoriais, Rusijos imperijos valdovais.
Skvarbiu žvilgsniu autorė stebi svarbius to meto įvykius, aprašo giminaičius ir draugus. Ši knyga – autentiškas liudijimas apie XIX a. Vilnių ir jo žmones. Kartu tai autobiografinis pasakojimas, atskleidžiantis daugybę detalių iš tos epochos moters – rašytojos, poetės, dramaturgės – gyvenimo.
 |
Garsios giminės atžala
„Šis dienoraštis gimė iš mano tėvų pasakojimų – tėvų, kurie, gyvendami įdomioje epochoje ir pasakodami apie ją savo vaikams, padėjo jų gyvenimo pamatus, o mažoji Gabrielė, atėjusi į šį pasaulį 1815 metų pabaigoje, tarsi pjovėja, pasibaigus pjūčiai, jau rado tylą ir ramybę.“
Taip savo atsiminimus pradeda Gabrielė Giunterytė, grafo Adomo Giunterio ir Aleksandros Tyzenhauzaitės-Giunterienės trečioji ir jauniausioji dukra. Į praeitį jau buvo nuėję pasaulį sukrėtę įvykiai – Abiejų Tautų Respublikos padalinimas, Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, Napoleono karai, į savo sūkurį įtraukę kone visas Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeimas. Gyvenimas rimo, 1815 m. Varšuvoje, „kurioje nuo seno buvo lengva pereiti nuo ašarų prie juoko, nuo karo prie šokių, iš širdies buvo linksminamasi“.
Gabrielės motina Aleksandra, vaikystę praleidusi Varšuvoje, nuolat jos ilgėjosi. Šeima gyveno Lietuvoje: vasaras leisdavo Dabraulėnų dvare, o žiemą Vilniuje būdavo išnuomojamas butas. Šeimos galva garsėjo meile menui, jų namuose lankydavosi dailininkas Jonas Rustemas, namus puošė meno kolekcijos ir antikvariniai baldai.
Aleksandra Tyzenhauzaitė-Giunterienė buvo kilusi iš garsios Tyzenhauzų giminės, jos sesuo buvo rašytoja Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufjė, jaunystėje turėjusi romaną su caru Aleksandru I. Aleksandra, garsaus dailininko Norbleno mokinė, Dabraulėnuose turėjo savo tapybos studiją. Savo tris dukras – Matildą, Idą ir Gabrielę – ji auklėjo senąja antikos dvasia, populiaria to meto Europoje: moteris gali būti tik dukra, žmona ir motina.
Visos dukros buvo išsilavinusios, muzikalios, o Gabrielės polinkis kurti eiles atsiskleidė dar vaikystėje. Prigimties apdovanota įdėmiu ir pastabiu žvilgsniu fiksuoti ją supančius žmones, žaismingai ir su lengva ironija atskleisti jų silpnybes bei įpročius, Gabrielė mums atveria šurmuliuojantį XIX a. aukštosios visuomenės gyvenimą ir jo užkulisius: balius, karnavalus, kasmet iškylančias vis naujas gražuoles, balių žvaigždes, dėl kurių dėmesio konkuruoja garsiausių šeimų atžalos.
Kiekvieną žiemą į Vilnių atvykdavusi šeima pasinerdavo į balių, maskaradų, vizitų sūkurį. Tame pasaulyje visi vieni kitus pažinojo, giminiavosi, flirtavo, pykosi, mezgė vedybinius sandorius, tekėjo, vedė ir skyrėsi.
„Miestas buvo sklidinas žmonių, gražus, turtingas, jį gyvino teatrai, koncertai, baliai ir pietūs. Visur dalyvaudavo ir besimokantis jaunimas. Be kviestinių sueigų, kas vakarą buvo galima praleisti laiką bet kur, užėjus su paprastu vizitu. Dieną visi būdavo taip užsiėmę, kad net vizitai, kuriuos vėliau atėjo mada daryti popiečio valandomis, anuomet prasidėdavo sutemus ir trukdavo iki vidurnakčio, o tai labai pagyvindavo gatves, kuriuose būdavo šviesu nuo ugnies, tvieskiančios pro langus.“
Autorė aprašo caro Aleksandro I ir jo brolio Nikolajaus, vėliau tapusio Rusijos imperatoriumi, apsilankymą Vilniuje 1822 metais. Lygindama monarchą ir jo brolį, soldafoniškų manierų kunigaikštį, ji pabrėžia Aleksandro galantiškumą ir išsiauklėjimą, o Nikolajų jos plunksna apibūdina itin taikliai: „Jis nedalyvaudavo jokiuose viešuose pasilinksminimuose, neieškojo jokių pažinčių, jį būdavo galima pamatyti tik aikštėje priešais Katedrą, kur garsiu balsu muštruodavo kareivius ir savo paties ranka jiems ant nugarų užrašydavo šimtus lazdų, kurias šie turėdavo nelaimės užsitarnauti. Pasitaikydavo, kad pasišaukdavo tokius suskaičiuotuosius ir dar prirašydavo nulį.“
„Tų metų pavasarį pasirodė pirmoji lenkiška moneta...“
1795 m. lapkričio 25 d., numalšinus Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą, įvyko trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalinimas. Daugybė lenkų ir lietuvių patriotų, dalyvavusių sukilime, paliko Tėvynę ir kovojo Napoleono kariuomenės gretose, naiviai tikėdamiesi, kad naujasis Europos užkariautojas suteiks Lietuvai ir Lenkijai laisvę. Daugybė lietuvių ir lenkų padėjo galvas Napoleono vadovaujamose Italijos, Egipto, Vokietijos, San Domingo, Ispanijos, Prūsijos, Rusijos karinėse kampanijose. Pasak paties Napoleono, jie kovėsi kaip velniai. Tačiau visos viltys pasirodė bergždžios: kaip liūdnai pranašavo Mykolas Kleopas Oginskis, Napoleonui mažiausiai rūpėjo Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
Tačiau laisvės siekis, nuo kurio skaudžiai nukentėjo vyresnioji karta, atgimė filomatiškais ir filaretiškais daigais Vilniaus universitete. Užaugo jaunimas, slapta siekęs atkurti vieningą Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tai neliko nepastebėta: caro valdžia 1823 m. suėmė aktyviausius filomatų narius, dalį jų ištrėmė iš Lietuvos, taip pat atleido kelis universiteto profesorius, apkaltintus žalinga įtaka jaunimui.
Tačiau tautos gelmėse rusenusi pasipriešinimo dvasia virto didele liepsna 1831-aisiais.
„Tų metų pavasarį pas mus pasirodė pirmoji lenkiška moneta – su Vyčiu šalia Erelio. Tai buvo paprasčiausia dešimties zlotų moneta, bet sveikinome ją su ašaromis, bučiavome kaip relikviją, nes ji gimė iš našlės skatiko, vestuvinio žiedelio ir darbo simbolio – siuvėjų antpirščių, – savo atsiminimuose rašo Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. – Nuo to pinigo, nuo to lenkiško simbolio kaito galvos. Kiekviename dvare buvo renkami valstiečiai, įkalbinėjami prisidėti prie sukilimo. Kalvėse kalė smaigus, salonuose gamino korpiją – niekur nebuvo snaudžiama.“
Į sukilimą, prasidėjusį Lenkijoje, Lietuvoje įsitraukė daugybė šeimų – tarp jų ir Gabrielės dėdė Karolis Pšezdeckis, kuris, palikęs žmoną Korneliją giminaičių globai, išvyko vadovauti pulkams į Ašmeną. Deja, netrukus jam teko trauktis į Žemaitiją, taip ir nepasimačius su žmona, vos išvengusia suėmimo.
Sukilėliai apgulė Vilnių. Vilniaus gubernatorius Chrapovickis, sustatęs daugybę patrankų iškastuose apkasuose, grasino nušluoti miestą nuo žemės paviršiaus. Iš apskrities į apskritį keliavo kazokai su milicijos būriais, sudarytais iš totorių, mongolų, kabardinų, netgi kinų. Visur vyko siautėjimas, žudynės, apiplėšimai. Lietuva buvo užtvindyta abiejų rūšių kariuomenės, vyko mūšiai Žemaitijoje, Marijampolėje, Kėdainiuose. Panerių kautynėse generalgubernatoriaus atsiųsta kariuomenė sustabdė sukilėlius, ir tai iš esmės nulėmė sukilimo baigtį.
Numalšinus sukilimą Vilnius buvo perpildytas kariuomenės ir belaisvių. Garsių šeimų moterys rūpinosi belaisviais, už parduotas brangenybes pirkdamos būtiniausius daiktus tremiamiems į Rusijos gilumą. Įkalinimo neišvengė Gabrielės dėdė Konstantinas Tyzenhauzas, Rokiškio dvaro šeimininkas. Karolis Pšezdeckis pabėgo pas gimines į Poznanę, kur netrukus susirgęs mirė. Daugybė šeimų neteko nuosavybės, dvarų, daugeliui teko slapstytis ar emigruoti...
Netrukus buvo pakeisti Vilniaus valdytojai, kuriuos atsiminimų autorė apibūdino taip: „Šitų valdytojų, kurių galvose buvo tik pramogos ir išdaigos valdomas vargšas miestas, priverstas savo randus užklijuoti rausvais pleistrais, iš pažiūros linksmai juokėsi ir šoko ant savo paties kapo!.. Kiekvienas, turintis nors kiek proto, tai puikiai matė, o griežtasis autokratas, norėdamas, kad naujoji karta nesijaustų nuskriausta, nusprendė mūšio lauką ir kapines nukloti gėlėmis!“
Ne viena dama, šokusi polonezą su gubernatoriumi, gavo leidimą išlaisvinti kalinį, tačiau žmonės piktinosi tuo, kaip greitai viskas buvo pamiršta. Ne viena lenkė, pametusi galvą dėl rusų karininko, savo ekipaže rado laišką su tokiomis eilutėmis: „Šokite, lenkės, pats laikas pašokti su Varšuvos, Ašmenos didvyriais...“
1832 m. gegužės 13 d. caro Nikolajaus I dekretu beveik šimtui metų buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Tokia buvo bausmė už 1831 m. sukilimą. Nuo to laiko Lietuvos jaunuomenė buvo priversta studijuoti Rusijos aukštosiose mokyklose. Tik 1918 m., Lietuvos Valstybės Tarybai paskelbus nepriklausomybę, Vilniaus universiteto durys vėl buvo atvertos.
Rašytoja, poetė, dramaturgė
 |
| Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. |
XIX a. kurianti eiles ir prozą moteris buvo didelė retenybė. Gabrielė Giunterytė kurti eiles pradėjo dar vaikystėje, tačiau šeimoje nebuvo nė kalbos apie tai, kad jaunosios panelės sukurtos eilės pasiektų plačiąją publiką. Motina tvirtai laikėsi nuomonės, kad pati laimingiausia yra ta moteris, apie kurią niekas nekalba.
Tačiau rašytojui ir šeimos bičiuliui Ignacui Chodzkai pavyko įtikinti ponią Aleksandrą išleisti dukros eiles. Kasdien su Gabriele jiedu kartu skaitydavo ir taisydavo jos eiles, o netrukus atrinktieji eilėraščiai buvo atspausdinti ir išleisti atskira knyga, pavadinta „Dievo vardan“.
Pasirašinėdama slapyvardžiu „Autorka w imię Boze“, Gabrielė rašydavo apie Vilniaus literatūrinį gyvenimą, yra parašiusi ir kūrinių apie vaikus ir ankstyvąją jų kalbą („Dzieci litewskie, ich słówka, odpowiedzi, postrzeżenia“). Būdama didelė teatro gerbėja, ji labai mėgo vaidinti mėgėjiškuose pastatymuose, vėliau yra sukūrusi kelias pjeses. Vis dėlto svarbiausia jos literatūrinio palikimo dalis yra jos ir jos artimųjų atsiminimai „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“, kuriuos rašyti ji ėmėsi jau būdama brandaus amžiaus.
Gabrielė Giunterytė ištekėjo vėlai – sulaukusi 36 metų. Jos išrinktasis buvo našlys Tadas Puzina, su kuriuo ji susituokė 1851 m. vasarą. Jaunieji daug keliavo po Europą, o vėliau apsigyveno Horodžilovo dvare, Lenkijoje. Čia juos lankydavo kompozitorius Stanislovas Moniuška, smuikininkas Henrikas Veniavskis, rašytojas ir bičiulis Ignacas Chodzka, jauni menininkai ir studentai. Vaikų Puzinos nesusilaukė.
Gabrielė Giunterytė Puzinienė mirė 1869 m. Palaidota Horodžilovo bažnyčioje, Puzinų šeimos kape.