Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.
Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
O jis jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
Jėzus jai sako: „Marija! Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengsiu pas savo Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“.
Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.
Apd 2, 36–41: Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus
Ps 33, 4–5. 18–19. 20. 22. P.: Viešpaties malonių pilna yra žemė. / Aleliuja.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Rudis
Marija iš Magdalos palei kapą. Grįžo apraudoti Mokytojo. Tačiau Kūno nėra: Jo vietoje – dangaus pasiuntiniai. Rodos, viskas aišku – Mokytojas vėl dangaus aukštybėse. Betgi Marija žemės gyventoja ir jos mąstymas perdėm žemiškas: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ O tada...
Ji pirmoji mato Jėzų Prisikėlusį. Girdi Jo klausimą. Ir nesuvokia, kas čia vyksta. Tiksliau – suvokia žemiška prasme: čia – sodininkas; tas, kuris paėmė Mokytojo Kūną; dabar Marija sužinos, kur jį padėjo ir galės pasirūpint juo. „Marija!" Ligi skausmo (o gal ligi džiaugsmo, pažįstamas balsas). Vienas viską pakeitęs žodis. Ir vieno žodžio Marijos atsakymas – pilnas tikėjimo ir meilės: „Rabuni!“ (pažodžiui iš aramėjų kalbos - „mano mokytojau“).
Dabar jau nepaleis Jo. Dabar jau tvirtai laikys Jį savo tikėjimo ir meilės glėby.
„Nelaikyk manęs!“ Taip nebus, Marija. Turėsi paleisti Mokytoją, nes ir tau patikėta misija atpirkimo vyksme. Turėsi liudyti prisikėlimą. Pranešti apie tai apaštalams ir pati tapti apaštale.
„Apaštalų apaštalė“ Marija Magdalietė, kuri buvo pirmoji prisikėlusio Kristaus liudytoja ir skelbėja. 2016 m. šv. Tėvas Pranciškus šv. Marijos Magdalietės liturginiam minėjimui suteikia šventės statusą. Apaštalas – Dievo pašauktas, išrinktas, paskirtas ir siunčiamas asmuo veikti siuntėjo galia. Krikščionis apaštalas unikalus tuo, kad jis yra „Jėzaus siųstasis”. Apaštalas atstovauja Jėzui ir vykdo jo valią, o pačios misijos detalės yra ne taip svarbios. Magdalietė pašaukta vardu ir Mokytojo siunčiama Vienuolikai skelbti Prisikėlusįjį.
Išskirtinis moters vaidmuo švenčiant Prisikėlimą. Žydams moters liudijimas buvo menkavertis. Jėzus naikina tokią netvarką ir aiškiai pabrėžia moters bei vyro tikėjimo ir liudijimo svarbą ir vienodą vertę. Apie tai rašė Jonas Paulius II Apaštališkajame laiške „Mulieris dignitatem“ kalbėdamas apie moteris Kristaus ir Bažnyčios misijoje. Sprendimu suteikti „Apaštalų apaštalės“ titulą Marijai Magdalietei popiežius Pranciškaus atsiliepia į dabartiniame Bažnyčios gyvenimo kontekste keliamą poreikį labiau pasigilinti į moters orumą, naujojo evangelizavimo būtinumą ir Dievo gailestingumo slėpinio didybę. Beje, šis titulas nėra kažkokia naujovė. Dar trečiajame šimtmetyje taip Magdalietę pavadino šv. Ipolitas.
Apaštalų Apaštalė Marija iš Magdalos „nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs“. Šiandieną tai skelbia ir mums. Priimkime skelbimą ir nelaikykime jo išimtinai sau. Apaštalaukime. Skelbkime Prisikėlusį!
Bernardinai.lt