Šiandien žvalgomės po Lietuvos literatūros ir meno archyvą. Užtikome įdomių senojo Vilniaus nuotraukų.
 |
| Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka |
1910 m. dab. Maironio gatvė, Šv. Onos bažnyčia
Turbūt ne vienam būtų sunku įsivaizduoti Vilnių, kuriame mašinų ūžesį pakeistų arklių kanopų bildesys, akmenimis grįstu keliu važiuojantys vežimai ir karietos, o kelio ženklai nurodytų, kokiais žingsniais arkliai turėtų bėgti.
Bet būtent taip atrodė sostinė, kai 1893 m. maršrutu „Užupio tiltas – Lukiškių aikštė“ bei „Žaliasis tiltas – Geležinkelio stotis“ ėmė kursuoti pirmieji 28 tramvajai, traukiami arkliais.
Atkreipkite dėmesį – būtent šie bėgiai ir matosi fotografijoje.
Tiesa, aukščiau aprašytas tramvajus veikė tik iki 1926 m. Taip nutiko todėl, jog po 1910 m. dalis arklių perduoti kariuomenei, o 13 km/h pasiekianti transporto priemonė gerokai nusileido į gatves išvažiavusiems pirmiesiems automobiliams ir autobusams.
Išardžius bėgius, šių konstrukcijos buvo panaudotos apsauginiams aptvarams palei Neries upę įrengti.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas: LLMA F.273 Ap.1 b.23 l.3
 |
| Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka |
XX a. pradžia. Vilniaus Rotušės aikštė
Nuo pat XVI a. Rotušės aikštė pulsavo gyvybe. Čia pasirodymus rengdavo meškininkai su dresuotomis meškomis, keliaujantys akrobatai, komediantai, vykdavo valdovų iškilmės, šventiniai koncertai, kurių metu muzikantų orkestras grodavo Rotušės bokšto balkone.
Į aikštę miestiečiai traukė ne tik pasiliksminti, bet ir apsipirkti. Rotušės pasieniais ir aikštėje stovėjo daugybė mūrinių ir medinių krautuvėlių. Turguje vykdavo metinės mugės, prekiauti sustodavo užsienio pirkliai.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas: F.273 Ap.1 b.87 l.22
 |
| Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka |
XX a. pr. Vilnius. Didžioji gatvė (dabar Pilies g.).
Dabar Pilies ir Didžioji – dvi atskiros gatvės, nors dar palyginti neseniai judrioji miesto dalis nuo Katedros aikštės iki Rotušės (ar net iki Aušros vartų) buvo suvokiama kaip viena ilga gatvė.
Dėl savo svarbos miesto gyvenimui gatvė vadinta Didžiąja. Pilies gatvė (lenk. Wielka Zamkowa ulica) vėliau skilo į kelias atskiras gatves: Didžiąją, Pilies ir Aušros vartų. Sovietiniais laikais Pilies, Didžiajai, Aušros vartų gatvėms buvo suteiktas komunistams simpatizavusio rusų rašytojo Maksimo Gorkio vardas. Žinoma, kad M. Gorkis lankėsi Vilniuje 1904 metais. Tuo jo nuopelnai Vilniui, matyt, ir baigiasi.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas: LLMA F.273 ap.1 b.26 l.6
 |
| Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka |
XX a. pr. Katedros aikštė
Dabartinėje Katedros aikštės teritorijoje XX a. pradžioje buvo įrengtas skveras, o 1904 m. iškilmingai atidengtas ir paminklas, skirtas įamžinti 100-ąsias Vakarų krašto prijungimo prie Rusijos imperijos metines, su Marko Antokolskio kurta Jekaterinos II skulptūra, žvelgiančia Gedimino kalno link.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas: F.273 ap.1 b.104 l.9
 |
| Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka |
Gedimino (Šv. Georgijaus) prospektas XIX a. pab.
Jeigu pažiūrėtume į 1840-ųjų Vilniaus planą, tai pamatytume, kad už Tilto gatve pasiekiamos Šv. Jurgio aikštės (dabar – Vinco Kudirkos aikštė) miestas kone pasibaigdavo. Toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo senų laikų svarbioje Pilies, Didžiojoje ir Aušros vartų gatvėse. Tačiau XIX a. viduryje patvirtintas intensyvus Lukiškių užstatymo planas atvėrė naujas miesto plėtros perspektyvas.
1859-ųjų Vilniaus plane jau matome ilgą, tiesią lyg strėlė gatvę, kuri carinės Rusijos administracijos buvo pakrikštyta Georgijaus prospektu. Beje, šį pavadinimą prospektas gavo arba nuo netoliese esančios Šv.Jurgio (rus. Georgijaus) bažnyčios, arba nuo šalia plytėjusios Šv. Jurgio (Georgijaus) aikštės – senos šieno bei šiaudų prekyvietės.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas: F.273 Ap.1 b.20 l.48