 |
| Prozininkė Monika Baltrušaitytė. Asmeninio archyvo nuotr. |
Kiekvienas pavasaris kažkam tampa pirmosios knygos pavasariu. Šiųmetėmis „Pirmosios knygos“ konkurso, kurį tradiciškai skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nugalėtojomis tapo poetė GRETA AMBRAZAITĖ ir prozininkė MONIKA BALTRUŠAITYTĖ.
Konkursui pateikti 31 prozos ir 27 poezijos rankraščiai, kuriuos komisija vertino anonimiškai. Poezijos rankraščius ekspertavo poetai Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė ir Vytautas Stankus, prozos – rašytojai Laura Sintija Černiauskaitė, Liutauras Degėsys ir Renata Šerelytė. Konkurso nugalėtojų Gretos Ambrazaitės eilėraščių rinkinį „Trapūs daiktai“ ir Monikos Baltrušaitytės novelių rinkinį „Išėję prie upės“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis iki metų pabaigos.
Po laimėtojų paskelbimo uždavėme keletą klausimų jaunosioms autorėms.
 |
| Poetė Greta Ambrazaitė. Asmeninio archyvo nuotr. |
Kokios buvo pirmosios mintys, kai sužinojote, kad šiemet bus išleista jūsų pirmoji knyga? O gal nujautėte tai, gal žinia nebuvo netikėta?
Greta Ambrazaitė: Be abejo, labai džiaugiausi. Jaučiau didelį dėkingumą, susigraudinau. Teikiant rankraštį konkursui, pirmyn mane vedė svajonės, entuziazmas. Šiuo metu lydi panašūs jausmai, tik daugiau mąstau apie atsakomybę. Iki „Pirmosios knygos“ rezultatų paskelbimo kilo natūralių spėliojimų, diskusijų. Kartais emocijų amplitudės ribos susvyruodavo nuo „galiu viską“ iki „negaliu nieko“. Norėčiau tobulėti, mokytis, nesustoti, nepasimesti. O pirmoji išleista knyga skatins labiau tikėti savo kūryba.
Monika Baltrušaitytė: Žinia apie laimėjimą nebuvo nei labai tikėta, nei labai netikėta, kovo pabaigoje jutau šiokį tokį jaudulį, nors ir kartojau sau, kad kaip jau bus – taip gerai, nes ir poezijoje, ir prozoje esama stiprios konkurencijos. Tačiau kai sužinojau apie laimėjimą, pasitraukiau į kosmosą – kai man paskambino ir pranešė žinią, užuot puolusi dėkoti ir džiūgauti, turbūt minutę pratylėjau, mat išskridau į kitą planetą kaip koks kunigas Paltanavičius.
Apsidžiaugiau, kad pagaliau galėsiu paleisti savo senuosius tekstus, kad kūryba, nuo kurios jau spėjau keliais žingsniais atsitraukti, įgaus materialią formą, taps įprasminta.
Kaip prisistatytumėte savo knygas skaitytojams? Kai susipažįstate su žmogumi ir jis jūsų paklausia, kas esate, ką veikiate gyvenime, ką dažniausiai apie save pasakojate?
Greta: Baigiau lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Turiu keletą svajonių, kurias norėčiau įgyvendinti. Rašau eilėraščius ir kuriu muziką slapyvardžiu kog leval. Tikiu, kad kūryba yra lyg didinamasis stiklas, pro kurį žvelgdami skaitytojai savaime perskaito ir apie autorių, todėl net nežinočiau, kaip jiems turėčiau save pristatyti. Kalbant apie išgyventas patirtis ar autoriaus biografinių detalių išskirtinumą – jau ilgą laiką labiau tikiu žmonių panašumais, o ne skirtumais.
Monika: Kai nelabai yra apie ką kalbėti, klausimą „O ką tu veiki ir kuo užsiimi?“ užduodu pirma, kad būtų, apie ką pokalbį palaikyti, o vėliau priklausomai nuo to, kaip tiesės išsidėlioja pokalbio koordinačių plokštumoje, ką nors tarsteliu ir apie save: jei kalbame apie keliones, sakau, kad buvau ten ir ten, jei apie darbą ir profesiją – tenka pripažinti, kad baigiau žurnalistikos, vėliau – politikos mokslus, tad dirbu žurnale, rašau apie rinkodarą, reklamą ir visokius progresyvius, pasaulį keičiančius startuolius, jei apie buitį – pasiguodžiu, kad įstrigau remontuose, grioviau krosnį, važiuosiu šveisti laivo dugno, mašina genda, nes kažkas ūžia, o jei apie gyvūnus – pasakoju apie savo bokserį ir dvi kates.
Apie šiuos dalykus gali ilgai ir mandagiai taukšti, bet smagiausia kalbėti ir klausyti visko, kas bent truputį susiję su filmais, knygomis ir buriavimu.
MONIKA BALTRUŠAITYTĖ: Turbūt artimiausias rašymo apibrėžimas skambėtų taip: man tai – mąstymo forma, kuria geriausiai sekasi išreikšti savo jausmus, patirtis ir mintis. Taip pat darbas. Kartais svajonių, o kartais – išties sekinantis, nes rašant tirpsta valandos, per kurias kartais pamiršti ir savo fiziologinius poreikius.
Kas jums yra rašymas?
Greta: Poezija visų pirma man yra išraiškos būdas. Rašau eilėraščius, tačiau tam tikra prasme dalinuosi savo dienoraščiais, kuriems bandau suteikti universalesnį pavidalą. Tai lyg tikslas, kurį išsikeli žinodama, kad jo nepasieksi. Lyg būtum greitai lekiančią mašiną vytis mėginantis šuo. Lyg vis eitum vogti ir kas kartą justumeisi taip, tarsi pirmąjį sykį. Apgraužtum svetimo sodo lapiją. O vėliau stovėtum plente ir lauktum to, kuris žadėjo pasirodyti. Tai lėtinis ilgesys. Nuolatinis dvigubo dugno darinėjimas. Komunikacijos priemonė, terapija, o kartais – skydas. Man labai patinka, kaip į meną žvelgia Hansas Georgas Gadameris: „Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė.“
Monika: Lengviausia turbūt pradėti nuo to, kas man rašymas nėra: nepavadinčiau to pašaukimu, nemistifikuočiau rašymo ir nesakyčiau, kad čia – kažkoks iš aukščiau pametėtas gebėjimas, nevadinu to ir prakeiksmu ar meditacija. Turbūt artimiausias rašymo apibrėžimas skambėtų taip: man tai – mąstymo forma, kuria geriausiai sekasi išreikšti savo jausmus, patirtis ir mintis. Taip pat darbas. Kartais svajonių, o kartais – išties sekinantis, nes rašant tirpsta valandos, per kurias kartais pamiršti ir savo fiziologinius poreikius.
Kada parašėte pirmąjį tekstą?
Greta: Pirmąjį eiliuotą tekstą parašiau maždaug aštuonerių (netrukus įkūriau ir savo pirmąją muzikos grupę...). Manau, kad rašymą vaikystėje lėmė du dalykai: nežaidžiau su vaikais kieme, nemėgau kolektyvinių slėpynių, gaudynių etc., labiau patiko vienumos laisvė; antra – norėjau būti policininke, dailininke, odontologe, vaistininke, dizainere, rašytoja, roko muzikante, lėlininke, astronome, paštininke, Ksena, televiktorinų vedėja, iliuzioniste...
Pradėjau rašyti tada, kai užsimaniau tapti rašytoja. Pirmąjį tikresnį eilėraštį parašiau būdama maždaug trylikos. Tik klausimas, ar tuos kūrybinius bandymus verta vadinti eilėraščiais.
Monika: Kaip ir dauguma rašančiųjų – tada, kai išmokau rašyti. Pirmąjį vieno egzemplioriaus tiražu, savilaidos būdu išleistą eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai ir eilėraštukai“ parašiau 1996-aisiais. Vaikystėje prileidau daugybę savo eilėraščių, pasakų knygų, pati jas iliustruodavau ir įrišdavau, įkvėpta meksikietiškų telenovelių, bandžiau rašyti ir romaną apie sudraskytus, dramatiškus dvynių seserų gyvenimus ir likimus, bet pastrigau kūrybinėse kančiose ir mečiau šį reikalą. Kiek save pamenu, visada ką nors kur nors rašinėdavau, tik publikuotis pradėjau gerokai vėliau.
GRETA AMBRAZAITĖ: Nepastebėjau, kad mano rašymo rezultatams vieta darytų pastebimą įtaką. Manau, kad didesnę įtaką daro laikas. Susikurti laiko ir erdvės komfortą būtų daug paprasčiau, jeigu žinočiau, kada ir kur atsiras minčių, pastebėjimų, žodžių, kuriuos norėčiau užsirašyti.
Kas daro įtaką jūsų kūrybai?
Greta: Poezijai didesnę įtaką daro autoriai, kurie užkliudo vidinius turinius, apčiuopia tai, kas nėra savaime akivaizdu. Tokių autorių daug. Jeigu reikėtų išskirti kurią konkretesnę srovę, man ypač patinka vokiečių ir austrų ekspresionizmas.
Monika: Įtaką man ir kūrybai turbūt daro kiekviena perskaityta patikusi knyga, nes visos palieka po mažytį pėdsaką, viena ar kita forma įsispaudžiantį galvoje, po to ir mano tekstuose. Negalėčiau įvardyti konkretaus autoriteto, kurio įtaka didžiausia ir kuris nematomomis virvutėmis vadeliotų mano pirštus virš kompiuterio klaviatūros. Skaitomų ir mėgstamų autorių sąrašas visą laiką keičiasi ir varijuoja priklausomai nuo amžiaus, brandos ir kitų aplinkybių – mokykloje niekada nebūčiau įnikusi į lietuvių poeziją, bet universitete viskas apsivertė, kadaise vaikystėje man patiko Erichas Maria Remarque'as, bet šiandien jo niekada neišskirčiau kaip mėgstamo rašytojo, o kūrybai tam tikrą įtaką daro visi – net ir tie, kurie jau seniai nebepatinka.
Kokia yra idealiausia vieta žemėje rašyti?
Greta: Nepastebėjau, kad mano rašymo rezultatams vieta darytų pastebimą įtaką. Manau, kad didesnę įtaką daro laikas. Susikurti laiko ir erdvės komfortą būtų daug paprasčiau, jeigu žinočiau, kada ir kur atsiras minčių, pastebėjimų, žodžių, kuriuos norėčiau užsirašyti.
Monika: Jeigu yra, ką rašyti, tai daryti galima bet kur, tik svarbu, kad būtų tylu, kad niekas netrukdytų ir neblaškytų dėmesio. Dažniausiai rašau namie, kai esu viena, o mano gyvūnai miega pakampėse ir girdi tik tylų jų knarkimą, bet pasitaiko visko – kartą rašiau net malkinėje, nes ten tą dieną buvo vėsu ir patogu. Triukšmingose vietose turbūt negalėčiau nė sakinio parašyti, nes nugirsčiau svetimus pokalbius ir pulčiau jų slapčia klausytis.