 |
Aidas Jurašius „Naktis su raktininku“. Leidykla „Žalias kalnas“, 2017.
Gintaras Kaltenis „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Iliustravo Marius Zavadskis. Leidykla „Nieko rimto“, 2018.
Šiandien iš milžiniško plūstančio tekstų, informacijos srauto sunku tikėtis ko nors vertingo, literatūriško, kūrybingo. Atrodo, kad kartais tokie kriterijai lyg savaime išsitrina iš skaitytojo lūkesčių horizonto. Stebina tekstai, kupini turtingos kalbos, įdomių istorijų, skatinančių refleksiją tiek mažam, tiek dideliam skaitytojui. Prie tokių galima priskirti A. Jurašiaus, A. Liobytės premijos laureato, knygą „Naktis su raktininku“.
 |
| Knygos „Naktis su raktininku“ viršelis |
Visa knyga sukonstruota iš 4 pasakojimų su mįslingojo raktininko, primenančio D. Kajoko romano „Ežeras ir kiti lydintys asmenys“ nesybes ir sodininką, intarpais. Kaip tik pastarieji ir yra labiausiai simboliškai, metaforiškai prisodrinti knygos tekstai, kuriuos mažiausiems skaitytojams vertėtų įsiskaityti su vyresniais pasakų žinovais ir skaitovais: „Iš visų įmanomų vienatvių, pati didžiausia – stovėti prie užrakintų durų ir belstis, ypač jei tai – tavo paties durys.“ Įdomi knygos dedikacija: „Pasakos žmonės ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“. O kas yra tie kiti gyventojai? Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad skaitytojai, raktininkas ir dar kažkas paslaptingas.
Visų pasakų stebuklinguosius personažus – raganas, laumes, dainių, Kaukių Diedas – sieja bendra savybė: jie yra sutrikę, tarsi iki galo nepasitikintys savo funkcijomis, abejojantys. Kitaip tariant, postmodernizmo sužeisti klasikiniai veikėjai, prarandantys aktualumą ir savo veikimo zonas, išgyvendinti iš stebuklingų erdvių ir laiko. Be abejonės, tiek pačios pasakos, kupinos įmantrių, vietomis atidaus įsiskaitymo reikalaujančių epizodų, tiek raktininko intarpai knygai suteikia mistiškumo ir sudėtingumo, ji skirta jau įveikusiems pradinės mokyklos išbandymus.
Pasakos žanras tampa savotiška priedanga šiuolaikinei dekonstruojančiai ir pasakojimo metu save kuriančiai istorijai, atskleidžiančiai, kad pasakotojas visai ne visažinis, kad veikėjai kartais patys nenumano, kas yra tiesa, o kas – melas, kad nurodymai ne visada būna aiškūs, kad improvizacija yra vienas įdomiausių istorijų konstravimo būdų. Daugelis pasakos elementų (burtai, raganos, išbandymai, klaidinimai siekiant tikslo) istorijose atsiranda, tačiau pasakojimo tėkmė vystosi neprognozuojamomis, postmoderniomis antischemomis: meluojantis dainius nežino, ar iš tiesų jį kažkas persekioja, teigia tai, ko pats iš tiesų nežino, veikėjai kalbasi su savimi, ginčydamiesi, kodėl tokia neapgalvota pasaka? Kokią funkciją atlieka nuolatiniai netikėtumai tekste, laužant įprastines pasakų schemas? Tikriausiai pagrindinė yra kelti nuostabą, bet kartu neleisti visiškai „pasinerti“ į istoriją ir susitapatinti su veikėjais, kaip įprasta liaudies pasakose. Išlikti nuolatinėje distancijoje nuo teksto, lyginti su savo žinomu tradiciniu variantu, naujai pažvelgti į klasikines situacijas bei galimas išeitis iš jų – tokius ėjimus, panašiai kaip G. Rodari „Pasakose telefonu“, siūlo A. Jurašius savo pasakose.
 |
| Knygos „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ viršelis |
Visai kitokio, veikiau enciklopedinio-istorinio, pažintinio pobūdžio yra leidyklos „Nieko rimto“ išleista G. Kaltenio knyga „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ su įspūdingomis, spalvingomis, kūrybingomis M. Zavadskio iliustracijomis. Šią knygą būtų galima vadinti savotišku turistiniu, iš dalies virtualiu (esama interaktyvių nuorodų ir užduočių) gidu patiems mažiausiems, gal neseniai skaityti išmokusiems, degantiems pažinimo džiaugsmu. Pati knygos sandara remiasi Petriuko, berniuko, turinčio katiną Rainiuką Pikselį, istorija, supinta istoriniais geografiniais intarpais apie Lietuvos miestus Vilnių, Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, Panevėžį, Anykščius ir Uteną. Katinėlis, išsiruošęs ieškoti ekskursijon išvykusio Petriuko, sutinka daug draugų: įmantrųjį vilnietį Vekselį, racionalųjį Ekselį iš Šančių, Takselis Pankelis, Tekstelis ir kt.
Knygoje ne tik veikėjų vardais šmaikščiai kuriamas ironiškas santykis su šiuolaikiniu pasauliu, skatinant skaitytojus susimąstyti, ar jie suvokiantys kai kurių tarptautinių žodžių reikšmes, ar tikrai reikalingi angliški terminai, o gal juos galima keisti lietuviškais: „Seniau buvo fengšui, dabar tas Wi-Fi... Bet mums, katinams, viskas tinka!“ arba katinų prisistatymo frazė „Aš – Ekselis iš Šančių, padedu tvarkyti buhalterinę apskaitą... Ypač smulkiųjų graužikų... Sakyčiau, ekonomistika, kiss miau.“
Knygos intencija ne tik supažindinti su Lietuvos miestų istorija, monumentais vaikus, bet ir skatinti juos aplankyti keliaujant po Lietuvą: knygoje nurodomas transporto priemonių suvestinis sąrašas (tarp jų visiškai rimtai įtrauktas ir skraidantis kilimas), esama daug keliaujančių ir nuotykiaujančių, smagiai leidžiančių laiką Lietuvoje katinukų iliustracijų. Taip netiesiogiai suponuojant, kad keliauti, atostogauti ir pažinti Lietuvoje tikrai yra ką. Istorija, žinoma, baigiasi laimingai ir visiems sėkmingai, o knygos skaitytojams pateikiamas žaidimas-pasitikrinimas, ką išmokę ir sužinoję skaitydami. Knyga ne tik apie nuotykius, Lietuvos miestų vertę, bet ir apie gebėjimą žvelgti pozityviai, linksmumą, draugystę, idealizmą, katinų ir žmonių sugyvenimą bei istorijos rekonstravimo, aktualizavimo svarbą. Įdomu, kad tokioje humanitarinės sferos niokojimo situacijoje Lietuvoje vaikų kultūroje kyla keistas poreikis atnaujinti ir atgręžti vaikišką sąmonę į istoriją bei folkloro palikimą: vertėtų prisiminti ir Ainio Storpirščio režisuotą spektaklį vaikams „O Viešpatie, Vilnius!“ ir „Rainiuko Pikselio keliones po Lietuvos miestus“ bei „Per balas link aušros“ („Tikra knyga“, 2018). Ar tai vien tik su valstybės šimtmečiu susiję sutapimai?