 |
Astorga, Ispanija 1190 m. – Santiago de Compostella, 1246 m. balandžio 14 d.
Gimęs kilmingoje ispanų šeimoje Frómista, dar būdamas jaunas tapo Palencijos katedros kanauninku, nes Palencijos vyskupas buvo jo dėdė. Atsidavė prabangai ir menkai rūpinosi dvasiniu gyvenimu. Tačiau kaip tik prašmatnus gyvenimas bei atsainus savo bažnytinių pareigų vykdymas Dievo planuose turėjo atvesti jį iki atbudimo: vieną dieną šuoliavo savo žirgu, o šis netikėtai pasisukęs nusviedė Petrą į purvo balą, žinoma, sužadindamas aplinkinių juoką.
Petras akivaizdžiai patyrė pasaulietinės sėkmės nepatvarumą bei tuštumą. Trokšdamas griežtesnio gyvenimo įstojo į dominikonų ordiną. Išdidumui ir prabangai priešpriešino didvyrišką neturtą bei tikrą nuolankumą. Kaip ir Dominykas, troško atversi kuo daugiau sielų, tad nepailsdamas pamokslavo. Niekuomet nepalikdavo namų ar kitos vietos, kol visų nesutaikydavo su Dievu. Minios žmonių sekė juo tarsi paslaptingos jėgos traukiamos. Artimo meilės skatinamas sukonstravo ir beveik stebuklingu būdu pastatė gerą tiltą per Minho upę netoli Ribadavijo, kur dirbo nemažas būrys jo atverstų darbininkų. Norėdamas pamaitinti tiek vyrų, kartais pakviesdavo prie kranto žuvų, kurios klusniai leisdavosi sugaunamos.
Buvo Ferdinando III Kastiljiečio nuodėmklausys bei nenuilstantis jūrininkų apaštalas. Pastarieji šaukiasi jo kaip savo užtarėjo, vadindami jį šv. Telmu, – anot senovinių kronikų, tokia tikriausiai buvo jo pavardė.
Mirė Ispanijoje, Tujos mieste, kurio katedroje ilsisi jo palaikai.
Popiežius Benediktas XIV 1741 m. patvirtino jo kultą.