Image may be NSFW.
Clik here to view.
Naujas knygos ilgumo interviu su popiežiumi Pranciškumi liečia temas, gana plačiai aptartas ankstesniuose popiežiaus pokalbiuose, tačiau Austenas Ivereighas sako, jog atrado kitų įdomių taškų, kuriuos dera turėti omenyje, atsiverčiant knygą „Politique et Societé'“ (Politika ir visuomenė). Be to, Ivereighas sako, jog pašnekovas, prancūzų sociologas Dominique Woltonas, galėjo būti ne toks paviršutiniškas ir giliau atskleisti, kas yra tas vyras, kuris šiuo metu sėdi Petro soste.
Nėra sunku nuspėti, kodėl aukščiausio rango Vatikano komunikacijos pareigūnas, vyskupas Dario Viganò, manė, kad gera mintis popiežiui Pranciškui 2016 metais 12 kartų susitikti su ateistu prancūzų sociologu. Katalikų Bažnyčios komentatorių gildija gali tapti „uždaru burbulu“, o Pranciškui reikia pasiekti žmones anapus Bažnyčios sienų.
Dominique'as Woltonas yra protingas ir mielai skaitomas autorius, aiškiai susižavėjęs žmogumi, kurį jis vadina „pirmuoju globalizacijos popiežiumi“. Palankumą Pranciškui sužadino popiežiaus paprastumas bei tiesumas („toks gyvas, supratingas ir neformalus“, užsimena jis vienoje vietoje).
Šiame knygos ilgumo „pokalbyje“ jis užduoda daugybę klausimų, kurių tikriausiai niekada neišdrįstų iškelti katalikai, pavyzdžiui: „Kodėl nepublikuojate enciklikos apie žmonių ir technologijų komunikacijos iššūkius?“ Arba: „Ką jūs sakote žmonėms, kurie trenkia durimis dėl Bažnyčios žiaurumų ir nusikaltimų?“
Su pavyzdine kantrybe Pranciškus švelniai nurodo, kad viena ar kita tema jau yra kalbėjęs savo kasdienėse homilijose, viename ar kitame dokumente. Kartais tiesiog nuolankiai pripažįsta: „Taip, mes turėtume apie tai daugiau kalbėti.“
Woltono tikrasis interesas yra komunikacija, tema, kuria jis yra labai daug prirašęs. „Prašau perskaitykite penkis puslapius, kuriuos įteikiau jums ir kuriuose apibendrinu savo komunikacijos teoriją, – nerūpestingai vienu metu sako jis Pranciškui. – Būtent apie tai rašau jau 30 metų.“ „Tad kodėl mes dar ruošiame šią knygą?“ – juokdamasis atšauna Pranciškus.
„Todėl, kad ji labiausiai sudomins sekuliaristus, – nes jūs labiau patinkate sukuliaristams ir ateistams, nei katalikams.“
Didelė knygos dalis, – o ji yra sunkus tomas, pavadintas pribloškiamu pavadinimu „Politika ir visuomenė“ – yra tikrai tokia. Nors Pranciškus joje kalba daugiau, tačiau skaitytojui tenka susipažinti su kartais gan ilgokomis ir ne visada įdomiomis Woltono mintimis apie pasaulio situaciją. Kaip kalbintojui jam ne itin sekėsi paspausti Pranciškų labiau paaiškinti arba giliau išsemti temą, tad daug minčių yra paliktos kabėti, neišspręstos.
Tačiau Woltonas yra asmuo, kuriuo pasitiki didžioji dauguma pasaulietinių intelektualų, tad tai puikus pasirinkimas, siekiant pristatyti popiežių platesnei auditorijai. Daugiausia dėmesio jis skiria Bažnyčios socialinei bei politinei veiklai, o ne, kaip jis pats sako, „politiniam ir instituciniam konfliktui Bažnyčioje“.
Kadangi popiežius yra ne kartą apie tai kalbėjęs spaudos konferencijose bei interviu, nėra ką daug bepridurti apie karą ir taiką, religiją ir politiką, Europą, kultūrą, komunikaciją, dialogą su netikinčiaisiais, gailestingumą, tradiciją ir pan.
Tiems, kas nuolat seka Pranciškaus mintis, knygoje naujų ar pribloškiančių dalykų daug nebus, tiesiog, kartais jis temas išgvildena smulkiau arba kitaip nei anksčiau.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Kalbant apie jo gyvenimo istoriją, yra tik keletas lig šiol neskelbtų detalių, pavyzdžiui, didelio dėmesio iškart po knygos išleidimo sulaukęs epizodas, pasakojantis apie tai, kad Bergoglio lankėsi žydų kilmės psichiatrės kabinete, savo provincijolo kadencijos pabaigoje 1979-siais.
Tačiau yra knygoje ir tikrų perlų. Kaip jo biografas, labai domėjausi istorija, susijusia su lig šiol mažai minėta senele iš motinos pusės, Maria Sívori. (Senelė iš tėvo pusės labiau dominuoja vaikystės pasakojimuose.)
16-metis Jorge Mario buvo su ja, kai mirė Prokofjevas 1953 m. kovą ir labai aiškiai prisimena tą akimirką: jis domėjosi muzika ir buvo pradėjęs svajoti apie orkestro dirigento karjerą.
Jo senelė Maria kantriai jo klausėsi, o paskui pasakė, jog tai pareikalaus iš jo didžiulių pastangų – apie tai jaunuolis nebuvo pagalvojęs. Pati istorijėlė nėra reikšminga, tačiau jos laikas – taip.
Prabėgus vos porai mėnesių, per išpažintį Jorge Mario patyrė išgyvenimą, kuris sužadino jo įsitikinimą tapti kunigu, ir tai patvirtina, kad pašaukimas jį ištiko ex nihilo, kaip susitikimas su neužtarnautu Dievo gailestingumu. Iki tol jaunuolis svajojo apie visiškai kitokius gyvenimo scenarijus.
Noriu paminėti kitas tris Woltono interviu dalis, kurios kiek nauja šviesa nušviečia Pranciškaus mąstymą ir vidinį gyvenimą.
1. Paslydimai liūto narve
Nors Pranciškus teigia, jog niekada jo nekankina nerimas, jis savo spaudos konferencijas, kai grįžta į Romą, aiškiai vertina labai rimtai. Jaučiasi taip, jog eitų į „liūto narvą“, sako jis Woltonui. Kažką panašaus juokaudamas popiežius yra sakęs Vatikano spaudos korpusui per savo pirmąjį skrydį kartu su jais. Pokalbį jis visada pradeda nuo maldos, kadangi, anot jo, „stengiasi būti labai tikslus“.
„Jaučiamas didžiulis spaudimas, – sako jis, – keletą kartų pasitaikė klaidų.“
Woltonas nepaklausia, kokių net ir tada, kai popiežius pakartotinai pripažįsta tai dar po poros sakinių. „Du ar tris kartus esu padaręs klaidą kalbėdamas apie dalykus, – ir priduria: – Lėktuve. Du ar tris kartus aš suklydau.“
Tuo tarpu Woltonas paklausia, ar nuoširdus stilius padeda jam geriau bendrauti. Pranciškus atsako, jog tai yra „sielovados stilius“. „Stengiuosi kalbėti ne kaip profesorius, o kaip ganytojas.“ Paklaustas, ar jis yra laimingas, popiežius atsako: „Taip, esu laimingas. Esu laimingas. Ne todėl, kad esu popiežius, bet Viešpats man tai davė, ir aš meldžiuosi, kad nepadaryčiau kokios nors per didelės kvailystės... Bet aš laimingas!“
2. Politinis popiežius
Pranciškus yra ne kartą atkreipęs dėmesį į savo neužbaigtą disertaciją apie Romano Guardini, labiausiai ja rėmėsi savo kreipimesi 1994 metų Sinode. Tačiau dar niekada taip išsamiai nepritaikė jo minčių politikoje, kaip tai daro čia, kalbėdamas apie priemones, kaip išlaikyti deramą vienybės ir tapatybės įtampą.
Politiko uždavinys giliausia savo esme – turint omenyje ne mums įprastą politikų veikimą, o politiką kaip tarnystės žmonijai formą – yra „priimti, kad egzistuoja įtampa, kurios mes negalime išspręsti“, – sako jis Woltonui.
Atmesdamas hėgeliškąją sintezės sąvoką, kurioje viena dalis išnyksta kitos labui, Pranciškus atkreipia dėmesį į Guardinio „Der Gegensatz“ (vok. k.: „kontrastas“, reiškiantis dinaminę priešpriešą), siūlydamas idėją vienybės, kuri vystosi išsaugant skirtingas pozicijas – tai Šventosios Dvasios dovanos pasekmė, kaip jis yra pasakęs kitoje vietoje.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Tikroji politika, sako jis Woltonui, reiškia, kad „galima tik didesnė raiška, aukštesniu lygiu, kur abi dalys duoda tai, ką turi savyje geriausio, o to išdava – ne sintezė, o bendras kelias, kai keliaujama kartu“.
Kliūtis tam – tiek religijoje, tiek politikoje – yra fundamentalizmas, kuris įsikimba tapatybės ir atsisako mokytis iš kitų, kas politikoje išreiškiama ideologija. Todėl, sako Pranciškus, „ideologijos negali kurti politikos. Jie padeda tau galvoti, tačiau nesugeba kurti politikos“.
Dėl ideologijų, sako jis, politika 20 amžiuje ne kartą skaldė visuomenes ir sukėlė karus.
Bažnyčios politinis ir diplomatinis vaidmuo yra sukurti tiltus, kurie leistų žmonėms vaikščioti kartu, atspindint veikimą Dievo, atsiuntusio savo sūnų nutiesti tiltą tarp Dievo ir žmonijos.
3. Mizoginija „nėra Vatikano problema“
Woltonas vienu metu klausia Pranciškaus, ar šis „laimėjo mūšį“ prieš Vatikane siautusias ligas, kurias jis puikiai identifikavo savo kalėdiniame kreipimesi į Romos kuriją 2014 m. gruodį.
Pranciškus, kuris tuo metu (2016 m. pabaiga) ruošė savo naująjį kalėdinį kreipimąsi, apibendrindamas savo reformą, atsako: „Taip, neblogai sekėsi, ne tik organiška organizacinės struktūros reforma, bet ir požiūrio reforma“, – leisdamas suprasti, kad antrasis aspektas jam ne mažiau svarbus nei pirmasis.
Knygos pabaigoje Pranciškus vėl paliečia kurijos temą, šįkart kalbėdamas apie poreikį sustiprinti moters balsą ir dalyvavimą Bažnyčios valdyme.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Dominique Wolton |
Reformuojant Kuriją, tikrai bus įtraukiama „daug moterų, kurios turės ir sprendimų priėmimo galią, ne vien patarėjų vaidmenį. Neprivalai būti kunigu, kad vadovautum švietimo departamentui. Kurijoje antrą pagal svarbą poziciją Vatikano spaudos biure užima moteris (vicedirektorė)“.
Po diskusijos apie moterų įtaką popiežiaus gyvenime, Woltonas vėl jo klausia, ar kurijoje jis suteiks didesnį vaidmenį moterims.
„Taip, taip, aš taip manau, – atsako Pranciškus. – Nes tikrai čia nėra tiek mizoginijos (stipraus neigiamo nusistatymo moterų atžvilgiu – vertėjo p.). Tai tikrai nėra problema. Ji kitur.“
Woltonas klausia, ar problema yra drovumas, o gal „komunikacijos trūkumas.“ Pranciškus sutinka. „Kai jie [pvz., kurijos biurokratija] mato, jog moterys sugeba padaryti dalykus geriau, tai jokios problemos, – sako jis. – Nėra taip, kad tai sudarytų problemą, ji – kita.“
Po to, kai Woltonas jį paspaudžia, popiežius pagaliau atsako: „Galios problema. Ir mes ties tuo dirbame.“
Iš cruxnow.com išvertė S. Žiugždaitė