 |
| Roberta Žižienė |
Roberta Žižienė, programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvė, pastaruosius dvejus metus dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui VGTU inžinerijos licėjuje. Su Roberta kalbamės apie mokinių požiūrį į pilietiškumą, nuostatų keitimą, taip pat apie priemones, kurias pasitelkęs mokytojas gali paskatinti vaikus domėtis visuomenėje vykstančiais procesais.
Roberta, būdama programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvė dvejus metus dirbai pilietiškumo pagrindų mokytoja VGTU inžinerijos licėjuje. Papasakok apie savo darbą: kas patiko dirbant su vaikais? Kas buvo sunku?
Pirmuosius darbo mokykloje metus dirbau su devintokais, antraisiais metais pilietiškumo pamokas vedžiau devintų ir dešimtų klasių mokiniams. Pirmaisiais darbo mėnesiais reikėjo kruopščiai ruoštis: detaliai planuoti pamokas, parengti medžiagą, apgalvoti, kiek laiko skirti kiekvienai veiklai, kaip patikrinti, ar mokiniams pavyko suprasti pamokos uždavinį ir pan. Nedirbau pagal vadovėlį, norėjau, kad mokiniai mokytųsi aktyviai ir pagal tokią medžiagą, kuri jiems būtų įdomi, naudinga ir aktuali: kuo daugiau gyvenimiškų situacijų mokiniai analizuodavo grupėse, tuo geriau suprasdavo valstybėje vykstančius procesus, teisinį reguliavimą. Todėl pamokose nevengdavome aptarti to, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, apie ką rašo žiniasklaida.
Dirbant su vaikais labiausiai patiko tai, kad jie laisviau pradėjo reikšti savo nuomonę, noriai įsitraukdavo į darbą grupėse, galėdavome įdomiai padiskutuoti, taip pat visada labai džiaugdavausi mokinių keliamais klausimais, nes tai parodydavo, kad mokiniai domisi, jiems rūpi, ir jie nėra abejingi. Žinoma, darbo pradžioje nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šalies, daug kas iš vaikų man tiesiai šviesiai sakė, kad pilietiškumo ugdymas yra nereikalinga pamoka, ir jie nesupranta, kodėl jo reikia mokytis. Prireikė šiek tiek laiko, kad vaikai pamatytų, jog pilietiškumo pamokos įdomios, kad jose galima aptarti tai, kas šiuo metu vyksta valstybėje ir pasaulyje, išmokti argumentuoti savo nuomonę, nagrinėti situacijas iš skirtingų pozicijų, pasiruošti dirbti komandoje, prisiimti atsakomybę ir pan. Nuo pirmųjų savo pamokų iki antrųjų metų pabaigos mačiau pokytį: mokiniai pradėjo kritiškiau vertinti informaciją, pagerėjo jų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, pasikeitė požiūris į valstybę. Mane, kaip mokytoją, tai labai džiugino.
Ar mūsų vaikai pilietiški? Ar jie domisi visuomenėje vykstančiais procesais?
Dauguma vaikų pilietiškumą sieja su domėjimusi politika arba tapatina tai su patriotiškumu, tačiau per pilietiškumo pagrindų pamokas jie sužino, kad pilietiškumas nėra vien tik politika, valstybės funkcionavimo išmanymas, pasinaudojimas balsavimo teise. Daugelis nustemba, kad iš tiesų pilietiškumo apraiškos mus lydi kiekviename žingsnyje – kaip mes elgiamės su kitais, ar aktyviai dalyvaujame valstybės gyvenime, ar padedame nelaimėje, ar pranešame atitinkamoms institucijoms apie netinkamą elgesį ir pan. Vaikai yra pilietiški, tačiau tam, kad jie tokie ir išliktų, labai svarbu, kad jų gyvenime būtų kuo daugiau teigiamų pilietiškų žmonių pavyzdžių.
Kokių įžvelgei pilietinio ugdymo spragų mūsų valstybėje? Kaip sekėsi jas taisyti?
Esu susidūrusi su neigiamomis mokinių nuostatomis dėl valdžios institucijų, rinkimų teisės realizavimo, emigracijos, tačiau nelaikau to pilietiškumo ugdymo spragomis. Šias nuostatas mokiniai perima iš suaugusiųjų – pirmiausia iš savo artimiausios aplinkos – šeimos. Kiekvienas suaugusysis turėtų susimąstyti, o ypač dirbantis su vaikais. Jeigu sieki, kad jaunas žmogus augtų tikėdamas savo valstybe, norėdamas jos labui veikti, gyventi, mokytis, kurti, tai turi ir pats tuo tikėti ir rodyti vaikui tinkamą pavyzdį. Manau, kad labai svarbu mokinius drąsinti elgtis pilietiškai, ugdyti suvokimą, jog tik nuo mūsų priklauso, kokioje valstybėje gyvensime. Nuostatų keitimas yra sudėtingas ir ilgas procesas, bet pasitikėdami mokiniais, vertindami jų nuomonę, suteikdami jiems atsakomybę, mes ugdysime jų aktyvumą ir pilietišką veikimą.
Kaip sekėsi paskatinti vaikus domėtis pilietiniu ugdymu? Kokių priemonių pasitelkei?
Kaip ir bet kurioje kitoje, taip ir pilietiškumo pagrindų pamokose, pirmiausia svarbu sukurti nuoširdų santykį su mokiniais, todėl stengiuosi labai greitai įsidėmėti visų mokinių vardus ir visą laiką į juos kreipiuosi tik vardais. Kad pilietiškumo pagrindų pamokos jiems taptų įdomios, pirmiausia visas temas turėjau priartinti prie mokinių ir suaktualinti, pvz., žiniasklaidoje pradėjus kalbėti apie mokslo metų ilginimą, su mokiniais skyrėme tam visą pamoką ir grupėse, atstovaudami skirtingoms interesų grupėms (mokiniams, tėvams, mokytojams, politikams), mokiniai galvojo skirtingus argumentus už ir prieš mokslo metų ilginimą.
Bandėme aptarti, kas bendro tarp visų interesų grupių, ar įmanomas bendras sprendimas. Pamokose aptardavome ir žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėje valstybėje, mokiniai grupėse analizuodavo straipsnių antraštes ir turinį, formuluodavo kriterijus tinkamam straipsniui ir pan. Man svarbu, kad pilietiškumo pamokose būtų ugdomas mokinių kritinis mąstymas, tad dažnai keldavome klausimus, į kuriuos nėra vieno teisingo atsakymo, svarbu ir tai, kad mokiniai matytų platesnį reiškinio kontekstą, tad nevengdavome persikėlimo ir į istoriją, pvz., nagrinėdami valdžių padalijimo principą, aptarėme jo kilmę ir Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, kalbėdami apie mūsų Konstituciją, prisimindavome ir istorinius įvykius, kurie turėjo reikšmės mūsų Konstitucijos nuostatoms (pvz., preambulės tekstas, Konstitucijos sudedamoji dalis) ir pan.
Kaip mokiniai vertina tautiškumą vis globalesniu tampančiame mūsų pasaulyje?
Apskritai su mokiniais nemažai kalbėjomės apie globalų pilietį, ir kas mes esame globaliame pasaulyje. Mokiniams tautiškumas neretai asocijuojasi su patriotiškumu, bet iš esmės kalbame ne vienam apie didžiavimąsi savo valstybe, bet ir apie priklausymą lietuvių tautai, kad turime savitą kalbą, kultūrą, papročius ir pan. Manau, kad svarbu puoselėti tautiškumą, bet daryti tai turime priimtina forma, neperspaudžiant, nedarant nieko dirbtinai.
Minėjai, kad jau nebedirbi mokytoja. Ką veiki dabar? Kokią patirtį gavai dirbdama licėjuje?
Dirbdama VGTU inžinerijos licėjuje įgijau neįkainojamos patirties, pasikeitė mano planavimo įgūdžiai, nes mokykloje yra labai didelis tempas ir turi viską gerai susiplanuoti, kad spėtum laiku atlikti darbus. Patobulinau savo bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas, teko daug bendradarbiauti su kolegomis ir kitų šalių mokyklomis, kai įgyvendinome kelis Erasmus+ projektus, įgijau ir patobulinau mokytojo profesines kompetencijas, išmokau priimti iššūkius, nes jų per dvejus metus buvo tikrai ne vienas.
Šiuo metu dirbu projekte „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“. Tai 2017 m. startavęs projektas, kurio tikslas – užtikrinti daugiau galimybių kiekvienam mokiniui patirti mokymosi sėkmę, taikant įtraukiojo ugdymo principus ir skatinant mokyklos veiklos pokyčius. Netrukus skelbsime atranką, į kurią kviesime jaunus, entuziastingus žmones, pasiryžusius tapti mokytojais, ir mokyklas, norinčias įgyvendinti pokyčius savo mokyklose.