 |
|
„Savanoriaudamas įsitikinau, kad teismo lankytojams neretai trūksta paprasčiausio išklausymo“, – teigia Vilius Norvaišas. Asmeninio archyvo nuotrauka. |
„Į teismą einu su gera nuotaika ir noru padėti“, – sako metus Vilniaus miesto apylinkės teisme savanoriaujantis Vilius Norvaišas. 21-erių metų teisės studento optimizmą patvirtina ir statistika: kasmet savanorių pagalbos įvairiuose Lietuvos teismuose sulaukia jau daugiau kaip 600 teismo lankytojų, aktyviai renkamos naujos savanorių grupės. Kas motyvuoja jaunus žmones skirti savo energiją ir laisvalaikį kitiems? Kodėl verta skirti laiko savanorystei teisme?
Viliau, kodėl nusprendei būti savanoriu teisme?
Radęs skelbimą apie savanorystę Lietuvos teismuose, sprendimą priėmiau žaibiškai! Galimybė pačiam išvysti teismo veiklą, jame dirbančių žmonių kasdienybę iš arti ir netgi savaip prisidėti prie šio proceso skambėjo taip įdomiai ir originaliai, jog nedvejodamas užpildžiau savanorio anketą. Šioje veikloje įžvelgiau visa, kuo visuomet siekiu pildyti savo kasdienybę: prasmingumu (pagalba žmonėms), žiniomis (teisminio proceso ypatumai), nuoširdžiu bendravimu. Dabar jau galiu drąsiai sakyti, kad sprendimas savanoriauti pasiteisino su kaupu.
Kaip atrodė teismo rūmai dar neatvėrus jų durų ir kaip jie atrodo dabar, kai savanoriauji daugiau nei metus?
Tiek pradėjus studijuoti teisę, tiek mokykloje žodis „teismas“ man asocijavosi su nežinomybe, tam tikra grėsme, savotiška mistika. Į teismą žvelgiau kaip į vietą, kurioje žmogus yra baudžiamas. Tik pradėjęs savanoriauti suvokiau, kad tai – ne visa istorija, kad tokių pojūčių priežastis – pažinimo stoka. Vėliau ėmiau galvoti: šalia taip pat yra žmonių, kurie nežino, galbūt bijo, o paklausus, kaip pasiekiamas teisingumas, abejingai gūžčioja pečiais. Labai norėjau pakeisti tokį mąstymą. Dabar į teismą visuomet einu su gera nuotaika ir nusiteikimu padėti žmonėms. Atskleisiu paslaptį: čia nuolat girdžiu praeinančių teisėjų pokalbių nuotrupas, kaip jiems norisi ne bausti, o pagelbėti žmogui. Teisėjams iš tiesų svarbu, kad teisingumas nugalėtų, būtų lygus visiems. Tai ir man kyla savotiškas atsakingumo jausmas, stiprėja supratimas, kad esu vietoje, kur asmuo ieško pagalbos. Kartais tas asmuo yra privatus, kartais viešas – ginami visos visuomenės interesai, tačiau bet kuriuo atveju mano supratimas apie teismo darbą apsivertė 180 laipsnių.
Kas labiausiai įsiminė savanoriaujant? Galbūt žmonės papasakoja įdomių istorijų? Ar teko susidurti su neeiliniais nutikimais?
Savanoriaudamas įsitikinau, kad teismo lankytojams neretai trūksta paprasčiausio išklausymo, pasakymo, kad būsime šalia ir padėsime, kiek tik galėsime. Pavyzdžiui, ilgam įsiminiau vieną senyvą moterį, kuri, vos įžengusi į savanorių kabinetą, patraukė mano dėmesį. Buvo akivaizdu, jog ši ponia atvyko į teismą pasipuošusi gražiausiais drabužiais, kurių nedėvėjo daugybę metų, matyt, taupė ypatingai progai. Nors garbingo amžiaus, po didele skrybėle mačiau žvalias akis, balsas taip pat buvo sodrus ir raiškus. Ji žinojo, jog savanoriai neteikia teisinės pagalbos, tačiau vis tiek paprašė peržiūrėti savo ranka rašytą atsaką į ieškinį. Raštas buvo labai gražus, idealiai pasviręs, tarsi rašytas plunksna, tekste nebuvo nė vienos gramatinės klaidos – visos aplinkybės žadino mano smalsumą ir norą padėti. Tuomet dar nežinojau, kuo galiu padėti, tačiau patikinau, kad tekstas, regis, tvarkingas. Tačiau ši lankytoja, žiūrėdama pro langą, staiga ėmė kalbėti apie savo sūnų, kurį aš jai primenu, mat jis maždaug mano amžiaus, tačiau retai beapsilanko, esą vis užsiėmęs savo reikalais. Pasakojimas truko gal 15 minučių, bet aš klausiausi kiekvieno žodžio, nes jutau, kad šiam žmogui tai tikrai svarbu. Galiausiai toji moteris atsiduso ir, lyg sugrįžusi į realybę, pridūrė, jog iš teismo nieko gero nelaukia, tačiau labai džiaugiasi čia atėjusi ir galėjusi pasikalbėti. Pamenu, tąkart užrašiau jai savo asmeninį el. pašto adresą – jei tik prireiktų kokios pagalbos, tegul būtinai kreipiasi, pasistengsiu padėti.
Ką tau davė savanorystė teisme?
Manau, nesuklysiu teigdamas, jog savanorystė teisme visų pirma mane brandina kaip žmogų. Čia susiduriu su skirtingomis žmonių problemomis ir tam tikra prasme išgyvenu jas pats. Antra vertus, dažnai išgirstu istorijų, kurios sužadina įvairiausių emocijų. Pasidalinsiu pavyzdžiu: kartą, keliaujant traukiniu su kurso draugais, kalba pasisuko apie įspūdžius, kuriuos patiriu kiekvieną dieną savanoriaudamas teisme. Įvyko tai, ko visai nesitikėjau, – grupės draugai ne tik susidomėję klausėsi mano minčių, bet ir prašė papasakoti daugiau, ėmė dalintis savo pažįstamų žmonių patirtimi. Taigi tikros istorijos paliečia, yra aktualios kiekvienam žmogui.
Kaip tau sekasi suderinti laisvalaikį, studijas ir buvimą savanoriu?
Kadangi gyvenu bendrabutyje, mano laisvalaikis visuomet yra greta studijų. Vieną akimirką su draugais mokomės bibliotekoje, kitą – jau važiuojame į miestą atsipalaiduoti. Taigi „derinimas“ įvyksta savaime, pernelyg nesukant dėl to galvos. O savanorystė teisme labai greitai tapo natūralia mano savaitės dalimi – diena ar vos pusdienis teisme yra labai prasmingas.
Kokia tavo gyvenimo filosofija? Kaip manai, kodėl verta savanoriauti būtent teisme?
Kiek save pamenu, visuomet stengiausi vadovautis M. Gandhi žodžiais: „Būk pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“ Siekiu, kad mano gyvenime vyrautų vien šviesūs atspalviai, nes tik tokioje aplinkoje noriu gyventi. To linkiu kiekvienam. Kompromisas, supratingumas, atjauta vietoje ginčo – šių dalykų norisi asmeninėje erdvėje, jų reikia ir teisme. Savanoriai savo darbu gali nuveikti labai daug: siekis padaryti teismą atviresnį, priimtinesnį iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tarsi dar vienas skambus šūkis, tačiau aš tikiu, kad bendros pastangos ir nuoširdus žmogiškas ryšys turi labai didelę galią. Tereikia trupučio laiko... ir savanorių!