 |
| Viktorijos Samarinaitės nuotr. |
Prisimenu, pirmą kartą tą keistą aparatą pamačiau šešerių pas mamą darbe. Jis buvo itin lėtas, skirtas buhalteriniams skaičiavimams atlikti, tačiau turėjo vieną žaidimą, kuriame reikėjo spalvotus burbulus sujungti į vieną liniją, kad šie susprogtų. Kompiuteris. Ši tolimos ateities mašina po kelerių metų rado vietą mano tėvų miegamajame. Netroškau jo išardyti. Pats savaime kompiuteris man nebuvo įdomus daiktas, todėl su tėčiu važiuodavome į turgų bei nepažįstamųjų namus pirkti blizgančių kompaktinių diskų, kuriuos įdėjus į kompiuterį, vuolia, atsiverdavo naujo ir nepažinto pasaulio klodai.
Buvau ne vyresnė nei dvylikos, kai gavau lauktuvių savo pirmąjį asmeninį mobilųjį telefoną. Jis buvo didelis, nepatogus ir turėjo juokingą ištraukiamą anteną. Stengdavausi pamiršti jį namie ir nesinešti į mokyklą arba netraukti iš kuprinės, nes tiesiog buvo nejauku juo naudotis prieš kitus, dar neapdovanotus telefonais. Turėjau ne daugiau nei penkis telefono numerius, iš kurių visi priklausė šeimos nariams, išskyrus tą, kuriuo prisakyta jeigu ką – skambinti policijai.
 |
| Viktorijos Samarinaitės nuotr. |
Per keletą metų vis daugiau bendramokslių išsitraukdavo telefonus: valgykloje, koridoriuose ar per pamokas. Deja, be susirašinėjimo žinutėmis ir poros itin nesudėtingų žaidimų – telefonas ilgam neprikaustydavo dėmesio. Retai kada skambindavau mobiliuoju, nes buvo gaila paaugliui ir taip visuomet trūkstančių kišenpinigių. Verčiau juos su bendraklasiais išleisdavome kompiuterinėse. Jose naršydavome po sparčiai populiarėjančias pažinčių svetaines bei prisijungdavome prie vienos iš pirmųjų skaitmeninių susitikimo aikščių – m’IRC’o. Vis dar mielai maigydavau namų virtuvėje ant palangės baltuojantį laidinį fiksuoto ryšio telefoną ir jo rageliui patikėjau valandų valandas paaugliškų pokalbių.
Dar mokantis mokykloje, internetas nesuvokiamu greičiu įsibrovė į namus, darbovietes, informatikos klases ir bibliotekas, pasmerkdamas žūčiai kompiuterines, o kiekvienoje kišenėje vibruojantis mobilusis telefonas – smogė fiksuoto ryšio telefonų kompanijų statistikai.
Prasidėjus glotnių išmaniųjų telefonų erai, ilgai ir stropiai jų vengiau. Vengiau, nes žinojau, kiek tai atims laisvo laiko ir kiek trumpai užtruks, kol įsigysiu naują įprotį. Delsiau ir visai ramia širdimi pamesdavau ar prarasdavau vis menkstančios vertės įprastus mobiliuosius telefonus. Delsiau, kol pasiekiau tą tašką, kai dėl aplinkinių juokelių darbe ir draugų aplinkoje ėmė darytis nejauku išsitraukti tą, padėvėtą ir gerokai apdaužytą, telefoną.
 |
| Viktorijos Samarinaitės nuotr. |
Štai šitaip prasidėjo mano iki šiol besitęsiantis romanas su plastmasės gabalu, kurį laikome rankoje eidami miestu, valgydami, ilsėdamiesi, užmigdami, žiūrėdami filmą, dirbdami, važiuodami autobusu, gerdami kavą su draugais ir net pabudę iš blogo sapno viduryje nakties. Kodėl gi dabar, keliaudama po ugnikalniais ir kava garsėjančią Gvatemalą, porinu apie savo nevykusius santykius su kompiuteriais ir telefonu?
Niekaip negaliu pamiršti, kai viešnagės Kuboje metu, apsistojus pas labai kukliai gyvenančią vietinę šeimą, jaučiau širdgėlą dėl sunkių jos gyvenimo sąlygų, kol apsisukusi nepamačiau šeimos jauniausiojo žaidžiančio planšete, o mergaitės – naršančios išmaniajame telefone. Pasikalbėjusi su vietiniais, sužinojau, kad galima eiti į parduotuvę be batų, tačiau privaloma kišenėje neštis išmanųjį telefoną. Tai – šiuolaikinės visuomenės konstanta, priimama kaip įprasta socialinė norma. Tačiau tik keliaudama ėmiau taip skaudžiai pastebėti savo ir kitų, išėjusių iš kažkuo neįtinkančios komforto zonos, pažinti pasaulio priklausomybę nuo telefono ar kompiuterio ekrane pažadinamos virtualios realybės.
Socialiniai tinklai skęsta moderniųjų skaitmeninių klajoklių akimirkų pertekliuje. Nepamirštamos vietos. Gardus maistas. Svaigūs nuotykiai. Nauji draugai. Negirdėtos kalbos. Neįprasti papročiai. Daugumai jų dalinimasis tokiomis akimirkomis suteikia svarbos, prasmės ir priklausymo bendruomenei jausmų. Kai kurie – dalinasi įspūdžių gigabaitais, nes būtent taip užsidirba pinigų kitai kelionei. Tačiau kiek tiksliai nuotraukos ir įrašai socialiniuose tinkluose atspindi realybę?
Toks klausimas iškilo ir olandei Zillai van den Born, universitete pasirinkusiai atlikti bandymą sufabrikuoti savo gyvenimą socialiniuose tinkluose. Mergina 42 dienas nebuvo išvykusi iš Amsterdamo, tačiau jos bendraklasiai, draugai, artimieji ir interneto nepažįstamieji buvo įsitikinę, kad Zilla įgyvendina kiekvieno iš jų svajonę – keliauja po Pietryčių Aziją. Zilla pasidalino savo portretu su vienuoliu budistų šventykloje, tailandietiško maisto nuotraukomis ir net akimirkomis iš nardymo išvykos. Tačiau budistų šventyklą kartu su vienuoliu ji rado Amsterdame, maistu mėgavosi viename iš azijietiško maisto restoranų, o plaukiojančią po vandeniu ją įamžino drauge į baseiną atėjęs vaikinas. Visa kita buvo patikėta kompiuterinių programų magijai. Įtikinti tėvai pokalbiams su dukra derino laiką pagal Azijos laiko juostas, draugai siuntė linkėjimų ir dalinosi patarimais, o pati Zilla įrodė, kad šiuolaikinėje visuomenėje yra įprasta ir itin lengva sufalsifikuoti realybę.
 |
| Viktorijos Samarinaitės nuotr. |
Keliautojų socialinių tinklų realybėje, ko gero, nepamatysite apsinuodijimo maistu, namų ilgesio, vienišumo, tinginystės, apsileidimo, negalėjimo apsispręsti, pridegintų blynų hostelio virtuvėje, sugedusio autobuso, pinigų trūkumo ar kitokių niekam nepatrauklių dalykų. Prisipažinkime, mums patinka nulaižytos, nuspalvintos, perdėtai gražios nuotraukos, vaizduojančios vietas, kurias dar privalome aplankyti iki mirties, ir perdėtai gražius, mums dažnai nepažįstamus, žmones.
Didysis socialinių tinklų manijos groteskas atsiveria turistų traukos vietose. Žinoma, visi mes esame turistai ir trokštame pamatyti tai, kas masiškai traukia kitus žmones. Buvę prie Egipto piramidžių, Angkor Wat šventyklų, Raudų ar prie Didžiosios kinų sienos žino, kad pagauti kadrą be prašalaičio galūnės jame yra Konfucijaus kantrybės reikalaujanti užduotis. Pavykus suskaitmenintas tų vietų grožis išsilieja į socialinius tinklus ir nugula telefonų ir fotoaparatų atminties kortelėse. Ne kartą teko girdėti juoką, kad kinų turistai keliaudami net nesuvokia, kur jie iš tikrųjų yra. Tik grįžę namo ir žiūrėdami nuotraukas jie iš tikrųjų pamato aplankytas vietas ir pagaliau turi laiko jomis pasigrožėti.
 |
| Viktorijos Samarinaitės nuotr. |
Kaip aš ilgiuosi tų laikų, kai po kelionės reikėdavo išsiryškinti juosteles ir atsispausdinti nuotraukas, kad galėtumei, pasikvietęs draugų, versti čežančius naujo fotografijų albumo lapus ir pasakoti apie tai, ką matęs, ragavęs, užuodęs ar girdėjęs. Dabar niekas niekam nepasakoja kelionės įspūdžių. Juk viską galima perskaityti socialiniuose tinkluose. Tačiau ne realybės skaitmenizacija ar falsifikavimas mane jaudina labiausiai.
Pastaraisiais kelionių metais ėmiau vis dažniau stebėti ir analizuoti kitus keliautojus. Ilgainiui pradėjau įtarti, kad dėl tų pačių priežasčių tuose pačiuose miestuose, tose pačiose apgyvendinimo įstaigose apsistojantys ir leidžiantys laiką nepažįstamieji, turintys, kuo tarpusavyje pasidalinti, yra vis mažiau vieni kitiems įdomūs. Dar tik 21 val. Gvatemalos mieste, o pilname kažkur keliaujančiųjų bendrame nakvynės namų miegamajame vyrauja absoliuti tyla. Apsižvalgau ir suvokiu, kad vienuolika kambaryje esančių žmonių spokso į bejausmį kompiuterio, telefono ar planšetės ekraną. Panašu, kad šiuolaikinis žmogus gali išgyventi be vandens, tačiau be belaidžio interneto – niekaip.
 |
| Viktorijos Samarinaitės nuotr. |
Užuot nuėję drauge vakarienės, jie valgo po vieną – viena ranka keldami šakutę prie burnos, o kita skubėdami per naujienas socialiniuose tinkluose. Užuot pabandę užmegzti tikrą nuoširdų pokalbį, dauguma keliautojų ėmė tenkinti savo socialinius poreikius spaudydami mygtukus. Aš pati – ne kitokia. Sakoma, kad kelionės suartina, tačiau šią akimirką šiame kambaryje jaučiu, kad mus skiria ištisos galaktikos, ir vienintelė vieta, kurioje visi galime susitikti, yra virtuali agora. O ten, ko gero, pabandysime įveikti vienas kitą, nebyliai lygindamiesi, kas gi čia gyvena įdomesnį ir prasmingesnį gyvenimą. Tačiau, hey, mes beveik nesiskiriame vieni nuo kitų.
Pakanka nusigauti į atokius Kinijos ir Vietnamo pasienyje besiglaudžiančius kaimelius, kuriuose internetas yra kažkokia mistinė dar ne visai egzistuojanti technologija, kad pakeltumei akis nuo mėgstamo serialo ar nesibaigiančio netikrų feisbuko naujienų srauto ir nuoširdžiai susidomėtum priešais sėdinčiu asmeniu: „Ei, o kaip tu čia atsidūrei?“
Nežinau kaip jums, tačiau kuo daugiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, tuo greičiau stiprėja mano nerimas, nepasitikėjimo, savęs nuvertinimo bei lyginimo su kitais jausmai. Sąmoningai stengiuosi riboti internete praleidžiamą laiką, ignoruoju norą daug fotografuoti ir dalintis nuotraukomis bei visuomet šalia gulintį telefoną. Taip pat randu tris šimtus pasiaiškinimų, kodėl dar ne laikas atsisakyti feisbuko ir kitų priklausomybę žadinančių bei realybę iškreipiančių aplikacijų.
Dar prieš dešimtmetį gerb. Žygintas Pečiulis mums, naiviems žurnalistikos studentams, sakė, kad, jeigu mūsų neranda guglo paieška, vadinasi, mūsų nėra iš viso. Nusiraminkite, šį kartą nežaisime Hamleto. Didžioji dauguma mūsų – esame. Guglo paieška randa duomenų apie mus bent jau feisbuke.