 |
Luis M. Martínez, Kai Dievas tyli, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis
Knygoje arkivyskupas Luisas M. Martínezas rašo, kad Dievas ir tylėdamas moko mus kaip Juo pasitikėti net ir tada, kai atrodo, kad yra nutolęs. Sužinosime kada Dievas yra arčiausiai mūsų ir kodėl Jis dažnai su mumis kalbasi tik tyliai. Autorius moko pasiekti tiesą ir rasti laimę bei nepalūžti užklupus nelaimėms, kurios yra neišvengiamos kiekvieno žmogaus gyvenime. Taip pat pataria, kaip per tikėjimą, viltį ir meilę pasiekti ramybės viršukalnę. Turėdami sieloje tikėjimą, viltį ir gailestingąją meilę, galime iškęsti bet kokius kentėjimus. Skelbiame knygos ištrauką.
***
Mūsų Viešpaties ramybė turi ypatingų bruožų, kuriuos reikia bent jau trumpai aptarti. Visų pirma, tai yra išimtinai Jo asmeninė ramybė; Jėzus turi ramybės monopolį. Savo kančios išvakarėse Jis kalbėjo savo mokiniams: „Duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ Pasaulis, kuris viską klastoja, negali suklastoti ramybės, kad ir kaip besistengtų. Jis klastoja džiaugsmą, nes pasaulio laimė visuomet paviršutiniška ir kartais netgi su kančios prieskoniu.
Pasaulis klastoja išmintį, svaigindamas patikliuosius stulbinančiomis, bet tuščiomis žiniomis. Jis klastoja meilę, išmintį, svaigindamas patikliuosius stulbinančiomis, bet tuščiomis žiniomis. Jis klastoja meilę, šį šventą vardą priskirdamas gyvuliškai aistrai ar begėdiškam egoizmui. Pasaulis, šėtono palikuonis, melo tėvas, iš esmės yra apsišaukėlis, klastojantis viską, kas tik įmanoma. Bet jis bejėgis suklastoti vieną dalyką: ramybę. Pasaulis negali duoti ramybės, nes ramybė yra dieviškas dalykas, tai, kaip minėjau, Jėzaus Kristaus „antspaudas“.
Pasaulis, kuris viską klastoja, negali suklastoti ramybės, kad ir kaip besistengtų. Jis klastoja džiaugsmą, nes pasaulio laimė visuomet paviršutiniška ir kartais netgi su kančios prieskoniu.
Antroji mūsų Viešpaties ramybės savybė yra jos gelmė. Kristaus ramybė nėra paviršutinė, išorinė, tai nėra kapo ar dykumos ramybė. Šios ramybės formos iš tiesų nėra ramybė, bet greičiau ramuma, tuštuma, vienuma. Dievo ramybė siekia iki pačių mūsų širdies gelmių. Lyg išskirtinio aromato vepalai ji persmelkia giliausius mūsų būties klodus. Šioji ramybė yra gyvenimo gausa, jo pilnatvė.
Trečia, šioji ramybė yra nesugriaunama. Niekas, joks žmogus ar aplinkybė negali atimti Dangaus ramybės iš sielos, kuri yra gavusi šią Dievo dovaną; nei tironų persekiojimai, nei velnio žabangos, nei žemiškos klampynės negali sudrumsti sielos, kurioje Dievas yra pasėjęs savo ramybę.
Savo kančios išvakarėse Jėzus, pasakęs apaštalams, kad duoda jiems savo ramybę, pridūrė: „Jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.“ Lygiai tas pat gali būti pasakyta apie ramybę: „Ir niekas jos iš jūsų nebeatims.“ Iš mūsų gali būti atimta visa kita – namai, nuosavybė, laisvė ir netgi gyvybė. Tam tikra prasme iš mūsų gali būti atimta laimė. Tikra tiesa, kad tobulą džiaugsmą galima patirti būtent tuomet, kai akys verkia, o širdis kraujuoja, bet tokios aukštumos pasiekiamos tik labai ištobulėjusioms sieloms. Taigi priešai iš mūsų gali atimti laimę ir džiaugsmą. Bet jie niekada nepajėgs iš mūsų atimti ramybės, jei tą ramybę mums davė Jėzus. Ramybė toliau viešpataus mūsų širdyse, nepaisant mūsų kentėjimų, liūdesio ir gyvenimo kartėlio.
Niekas, joks žmogus ar aplinkybė negali atimti Dangaus ramybės iš sielos, kuri yra gavusi šią Dievo dovaną; nei tironų persekiojimai, nei velnio žabangos, nei žemiškos klampynės negali sudrumsti sielos, kurioje Dievas yra pasėjęs savo ramybę.
Pagaliau, Kristaus ramybė yra turtinga ramybė, kupina palaimos ir džiaugsmo. Šv. Paulius ją aprašo kaip „Dievo ramybę, pranokstančią visokią išmintį.“ Ramybė yra vienintelė laimės forma, neturinti žemiško atitikmens; tai dangiška kategorija. Be nuolatinio palaimingojo regėjimo ir iš jo kylančios laimės pilnatvės, ramybė yra tai, kuo tikimės džiaugtis Danguje.
Nuo to laiko, kai Jėzus suteikė žmonijai šią dovaną, prabėgo dvidešimt šimtmečių. Per kiekvienas Kalėdas Jis atnaujina savo dangiškąją dovaną sieloms, ir angelai vėl užgieda: „Ramybė žemėje geros valios žmonėms.“ Per kiekvienas Velykas Jėzus, vėl prisikėlęs, pasveikina ištikimuosius: „Ramybė jums“, šiais žodžiais į krikščionių širdis nukreipdamas ramybės versmę.
Aš nekalbu apie išorinę, kolektyvinę ar tarptautinę ramybę. Priešingai, turiu omenyje vidinę ramybę, kurios negali sutrikdyti nei karai, nei persekiojimai. Todėl man nelengva suprasti, kodėl sieloms taip trūksta ramybės. Akivaizdu, kad kiekviena siela patiria sunkumų ir kentėjimų, bet, jei gerai pagalvosime, sunku suvokti tai, jog krikščionio siela galėtų stokoti ramybės.
Mes, krikščionys, esame pasirengę kentėjimams ir persekiojimams, bet nesirengiame prarasti savosios ramybės. Tinkama laikysena ir natūrali krikščioniškos būties atmosfera turėtų būti ramybės atmosfera; visose gyvenimo klampynėse dera išsaugoti ramybę – Jėzaus antspaudą ir pagrindinę krikščioniškosios tapatybės žymę. Kur yra Dievas, ten yra ramybė, o mes nešiojamės Dievą savo širdyse. Nei gyvenimas, nei mirtis, nei Dangaus galybės, nei pragaro jėgos, nei aukštybės, nei gelmės, nei jokie šio pasaulio kūriniai negali mūsų širdies atitraukti nuo Dievo, kuris ją turi. Taigi kodėl mūsų gyvenimas nėra sklidinai pilnas ramybės?
Aš nekalbu apie išorinę, kolektyvinę ar tarptautinę ramybę. Priešingai, turiu omenyje vidinę ramybę, kurios negali sutrikdyti nei karai, nei persekiojimai. Todėl man nelengva suprasti, kodėl sieloms taip trūksta ramybės.
Šį klausimą aš nuolat keliu dėl to, kad laikausi nuostatos, jog sielos turėtų bet kuria kaina saugoti savo ramybę. Kad mums tai pavyktų, turime atrasti ramybės paslaptį.
Šventasis Raštas sako: „Siek [ramybės] iš visos širdies“, taip pabrėždamas, kad ramybės negalima siekti „drungnai“ ir abejingai, bet būtina tai daryti karštai ir uoliai. Karo metu vaikomasi priešų; taikos metais siekiama laimės. Tačiau bet kuriuo metu turime nuolatos ieškoti ir siekti ramybės.
Bet ar visuomet įmanoma išsaugoti sielos ramybę? Ar niekuomet ir niekas neturėtų sudrumsti mūsų širdies? Ar esama saugių kelių, vedančių į šį labiausiai palaimintą tikslą – nesudrumsčiamą ramybę?
Be abejo, tokių kelių yra. Bet stebėtina, kad sielos jais nesinaudoja, linksta labai lengvai prarasti ramybę ir gyventi emociniame chaose. Tai neabejotinas blogis. Kaip reikėtų žiūrėti į kančią, vargą ir sielvartą? Teateinie visa tai! Bet nerimas, chaosas – jokiu būdu! Kentėjimai po savo aitria žieve slepia saldžius, dangiškus vaisius; tačiau nerimas ir chaosas savyje niekuomet neturi jokio gėrio.
Mūsų Viešpats niekuomet nei prašo, nei gali prašyti aukoti ramybę netgi tų sielų, kurioms patikėta kentėjimo misija. Jis jų paprašys paaukoti visą žemišką gėrį. Paprašys skausmingos, visą gyvenimą trunkančios aukos. Paprašys kankinančios vidinės mirties, bet visuomet trokš, kad ši auka vyktų ramybės fone.
Kaip reikėtų žiūrėti į kančią, vargą ir sielvartą? Teateinie visa tai! Bet nerimas, chaosas – jokiu būdu! Kentėjimai po savo aitria žieve slepia saldžius, dangiškus vaisius; tačiau nerimas ir chaosas savyje niekuomet neturi jokio gėrio.
Būtų įdomu atlikti mūsų nerimo priežasčių analizę, bet neabejoju, kad priežastys mus priblokštų – tai būtų neišmanymas, egoizmas, nepasitikėjimas. Todėl, užuot ėmęsis šio klausimo, aš linkęs ieškoti priemonių, padedančių sielai apsaugoti savo ramybę bet kokių gyvenimo iššūkių akivaizdoje.