 |
| Kipro Štreimikio/Unsplash.com nuotr. |
Netrukus minėsime šiuolaikinės Lietuvos visuomenės raidos pradžią – Lietuvos Sąjūdžio gimimo 30 metų jubiliejų. Tai gana gražus laikotarpis, leidžiantis pasvarstyti apie mūsų visuomenės raidos kelią ir jo ypatumus. Prieš 30 metų Lietuvos visuomenė, vedama šviesuomenės, patikėjo savo jėgomis taikiai išsivaduoti iš okupacijos ir grįžti į laisvės būklę, kuri yra bet kurio žmogaus ir Tautos prigimtinė būties sąlyga. Pasitikėjimas savo jėgomis išsivaduoti iš okupacijos ir gyventi laisvės sąlygomis nėra savaiminis reiškinys. Jį reikia ne tik sukurti, bet ir nuolatos kurti. Tarpusavio ir ypač socialinį pasitikėjimą reikėjo sukurti pasitelkiant įvairiausių formų pakankamai darnią socialinę veiklą. Šios įvairiapusės socialinės veiklos esmė – įveikti tarpusavio baimę ir atsiverti socialiniam bendrumui, kuris yra Tautos energijos, kūrybos ir optimistinių pasiekimų šaltinis.
Visuomenės raidos būklei kuo realistiškiau apibūdinti reikalingos tokios sąvokos, kurios atitiktų visuomenės socialinę (bendruomeninę) prigimtį ir padėtų atskleisti jos būklę bei raidos tendencijas. Vienos iš tokių sąvokų yra visuomenės bei jos grupių uždarumas ir atvirumas. Socialinės psichologijos požiūriu šios sąvokos tiesiogiai susijusios su tarpusavio ir tarpgrupinio pasitikėjimo puoselėjimu.
 |
| Vytautas Šlapkauskas |
Pasitikėjimas – tai saugumo ir komforto žmonių santykiuose jausmas, būtinas kuriant gerovę. Be pasitikėjimo geri ir artimi santykiai neįmanomi. Pasitikėjimu pabrėžiame subjektyvų saugumą, kuris nebūtinai siejamas su tikru saugumu, bet, kita vertus, subjektyvus saugumas implikuoja ir susiklosčiusią žmogaus padėtį visuomenėje bei jam kylančias grėsmes.
Prieš 30 metų Lietuvos visuomenė, vedama šviesuomenės, patikėjo savo jėgomis taikiai išsivaduoti iš okupacijos ir grįžti į laisvės būklę, kuri yra bet kurio žmogaus ir Tautos prigimtinė būties sąlyga. Pasitikėjimas savo jėgomis išsivaduoti iš okupacijos ir gyventi laisvės sąlygomis nėra savaiminis reiškinys. Jį reikia ne tik sukurti, bet ir nuolatos kurti.
Pagrindiniai pavojai individui kyla dėl to, kad žmonės gyvena visuomenėje, kuri daro neišvengiamą socialinį spaudimą asmeniui. Socialinės grėsmės asmeniui reiškiasi ekonominiu, politiniu, socialiniu (siaurąja prasme), ekologiniu (fiziniu), psichologiniu ir apskritai kultūriniu spaudimu. Socialinis spaudimas siaurąja prasme – tai grėsmės užimtumui, naujų darbo vietų kūrimui, švietimui, išsilavinimui, savišvietai, sveikatai, gyvenimo kokybei, bendravimui socialinėse grupėse ir tarp jų grėsmės teritorinės bendruomenės socialiniam sutelktumui.
Siekiant tarpusavio ir socialinio pasitikėjimo svarbu kurti tokią socialinę tvarką, kuri ribotų kylančias grėsmes ir švelnintų jų poveikį. Todėl visuomenės uždarumo ir atvirumo santykis tiesiogiai koreliuoja su valstybiniu mastu vyraujančia socialine tvarka. Kuo plačiau vyraujanti socialinė tvarka atitinka daugumos visuomenės narių lūkesčius ir interesus, tuo didesnė socialinio pasitikėjimo ir jo plėtimosi tikimybė. Šiuo pagrindu skleidžiasi visuomenės socialinio-politinio, ekonominio, kultūrinio ir pasaulėžiūrinio atvirumo apimtis bei formuojasi atvirumą atitinkantis mąstymas, kuris savo ruožtu padeda įsitvirtinti visuomenės atvirumui. Ir priešingai – nedemokratinis politinis režimas sąlygoja uždaros visuomenės savikūrą, nes uždarumu visuomenės nariai ir jų grupės siekia apsisaugoti nuo socialinių grėsmių.
Siekiant tarpusavio ir socialinio pasitikėjimo svarbu kurti tokią socialinę tvarką, kuri ribotų kylančias grėsmes ir švelnintų jų poveikį. Todėl visuomenės uždarumo ir atvirumo santykis tiesiogiai koreliuoja su valstybiniu mastu vyraujančia socialine tvarka.
Verta savęs paklausti: kiek nedemokratinio politinio režimo sąlygomis yra visuomenės? Deja, šį klausimą vengiama suformuluoti. Vis dėlto verta prisiminti, kad XX a. antrojoje pusėje Friedrichas A. Hayekas atskleidė, kad yra tiek visuomenės, kiek jos nariai laikosi bendrųjų elgesio taisyklių. Bendrųjų elgesio arba socialinių taisyklių galima laikytis dėl kelių persiklojančių motyvų: sąmoningai, tradiciškai ir dėl išorinio neigiamo poveikio baimės. Sovietmečiu dauguma individų išoriškai laikėsi bendrųjų elgesio taisyklių, nes buvo pavojinga peržengti okupanto kontroliuojamas ribas. Todėl klausimas, ar sovietmečiu buvo visuomenė, nėra vien retorinis. Šio laikotarpio mūsų visuomenė nebuvo panaši į iš laisvų žmonių susiformavusią visuomenę. Ir ji galėjo funkcionuoti tik kaip uždarų žmonių grupių darinys, vadinamas sovietine visuomene.
Vakarų civilizacijos visuomenių formavimosi procesuose galima išskirti tris pagrindines idėjas:
1. Bendrų arba socialinio (dabar – viešojo) elgesio taisyklių laikymosi idėja.
2. Valdžios legitimios galios kurti bendras (socialinio arba viešojo) elgesio taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą idėja.
3. Prigimtinių teisių ir laisvių (dabar – žmogaus teisės ir laisvės) apsaugos idėja.
Pirmoji idėja išreiškia visuomenės arba socialinės tvarkos susiklostymo esmę: kol didžioji dauguma žmonių nesilaiko bendrų elgesio taisyklių, tol nėra ir jų visuomenės (bendruomenės). Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Deja, valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią. Todėl reikalinga trečioji idėja – prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos idėjos bei jos įteisinimo.
Šias idėjas jungia giluminė prasmė: socialinė tvarka turi visuomenės (bendruomenės) nariui kelti pasitikėjimą, nes tik tokia ji yra naudingesnė už pasitikėjimo nekeliančią socialinę tvarką bent dviem požiūriais: 1) reikalauja mažiau papildomų išlaidų skirti individų veiksmų kontrolei siekiant užtikrinti sėkmingą pačios socialinės tvarkos funkcionavimą; 2) laiduoja socialinių santykių tinklo – socialinio kapitalo plėtimą, reikalingą augti socialinio gyvenimo kokybei.
Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu. Kai šios sąlygos įgyvendinamos, galime kalbėti apie atvirosios visuomenės formavimąsi ir jos funkcionalumą.
Tačiau socialinėje tikrovėje stebima žmogaus laisvės ir jo elgesio kultūros skirtis. Dažniausiai jos priežastys būna kompleksinės, sąlygotos konkrečios visuomenės (bendruomenės) istorinės patirties ir gyvenimo būdo, valdžios (politinio ir verslo elito) ir kitų visuomenės grupių ryšio pobūdžio, pagrindinių socialinės elgsenos institucijų – moralės, religijos ir teisės bei žmonių organizacijos institucijų – šeimos, mokyklos, Bažnyčios, įmonių poveikio stiprumo.
Liberalizmas kaip ideologija labai stipriai sureikšmino žmogaus protą ir valią. Protas ima tarnauti vis labiau neribotai laisvei ir atleidžia žmoniškųjų geismų vadeles. Moderniųjų laikų protas padaro tokią išvadą: prigimtis yra gryna laisvė; ji formuojasi istorijoje ir istorija ją formuoja arba ji formuojasi pagal kiekvieno individualias pastangas. Žmogus yra savęs kūrėjas. Tai reiškia, kad valia nustelbia prigimtį. Protas ima veikti; jis jau nebėra vitališkas, bet instrumentinis, valdo priemones, siekdamas žmogaus galios, kurią reikia panaudoti, kad gyvenimas būtų ilgesnis, patogesnis, teikiantis daugiau galimybių arba galios, siekdamas dėl jos pačios (P. Beneton).
Todėl dėl šios ideologijos poveikio sumenko pagrindinių socialinės elgsenos institucijų – moralės, religijos ir teisės bei žmonių organizacijos institucijų – šeimos, mokyklos, Bažnyčios, įmonių poveikio stiprumas. Į tai turėtų tinkamai reaguoti liberaliosios demokratijos visuomenės išrinkta valdžia, nes minėtų socialinių institucijų stiprumas yra pačios visuomenės funkcionalumo pagrindas. Valdžios institucijos turėtų investuoti į visuomenės narių laisvės ir elgesio kultūros skirties mažinimą tokia apimtimi, kad pasireiškianti skirtis nesilpnintų paties politinio režimo. Tačiau dažniausiai valdžia šią skirtį ignoruoja.
Jei kurios nors neigiamos socialinės priežastys aktualizuojasi ir dėl to minėta skirtis ne tik nemažėja, bet didėja, tuomet prireikia įvairių valdžios institucijų galių spręsti visuomenėje egzistuojančias problemas. Kai visuomenės egzistencinių problemų politinė valdžia nesprendžia arba vangiai sprendžia, tai neišvengiamai ima svyruoti rinkimų politinė švytuoklė. Kai jos švytavimas irgi ima pavargti, tuomet, anot Povilo Aleksandravičiaus (MRU docento), formuojasi „kiauroji visuomenė“, kurios egzistencinis požymis yra jos narių judėjimas ten, kur gal geriau. Tai vis labiau į savo asmeninį gyvenimą susitelkiančių, abejingumo kaukę užsidedančiųjų ar net išsivaikščiojančiųjų visuomenė. Bet ji jau nėra visuomenė klasikine Vakarų civilizacijos pagrindinių idėjų prasme. Todėl jau nepakanka visuomenės pobūdį aiškinti remiantis jos uždarumu ir atvirumu. Reikia kiaurumo sąvokos, kuri išreiškia tikrojo atvirumo ir tariamojo atvirumo skirtį.
Todėl dėl šios ideologijos poveikio sumenko pagrindinių socialinės elgsenos institucijų – moralės, religijos ir teisės bei žmonių organizacijos institucijų – šeimos, mokyklos, Bažnyčios, įmonių poveikio stiprumas. Į tai turėtų tinkamai reaguoti liberaliosios demokratijos visuomenės išrinkta valdžia, nes minėtų socialinių institucijų stiprumas yra pačios visuomenės funkcionalumo pagrindas.
Remiantis visuomenės uždarumo, atvirumo ir kiaurumo sąvokomis bei jau minėtomis Vakarų civilizacijos idėjomis galima išskirti šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapus. Pavyzdžiui, prieš atkuriant Lietuvos valstybingumą vyravo visuomenės uždarumas. Tai akivaizdžiai iliustruoja vyravęs etnocentrizmas, kuriuo mes pagrįstai didžiuojamės. Sovietmečio sąlygomis būtent etnocentrizmas padėjo Tautai išgyventi okupaciją. Tačiau nereikia užmiršti bendrųjų elgesio taisyklių laikymosi idėjos: įsigalėjusio baudžiamojo teisinio reguliavimo kontekste buvo įsikerojęs nepotizmas, klientizmas ir kyšininkavimas. Niekas teisės negerbė – negerbė ir žmogaus. Egzistavo socialinės grupės, kurios buvo aukščiau įstatymų. Teisėtvarka funkcionavo tik galimų fizinių, socialinių ir psichinių represijų pagrindu.
Bendrųjų elgesio taisyklių laikymosi, jų kūrimo ir įgyvendinimo kontrolės požiūriu galima išskirti penkis mūsų visuomenės socialinės raidos etapus.
I. Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimo parengimo 1988–1990 m. etapas: suvereniteto legitimacijai būtinai reikėjo visuomenės narių palaikymo. Todėl tuo pačiu metu vyko keletas visuomenę išlaisvinančių politinių ir teisinių procesų:
a) draudiminio teisinio reguliavimo režimo kritika, jo reformavimas bei režimo bandymai demonstruoti galią (pvz., „bananų balius“ 1988 m. rugsėjo 28 d.);
b) nacionalinių socialinių vertybių (Tautos ir jos atributų, organizacijų atsikūrimo ir t. t.) įteisinimo laikotarpis, kuriame formavosi socialinio atvirumo tendencija.
II. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990–1993 m. etapas. Etapo pradžia – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto priėmimas 1990 m. kovo 11 d. Jo pabaiga – LR Konstitucinio Teismo darbo pradžia (1993 m. rugsėjo 15 d.). Kuriami visuotinai leidžiamojo teisinio reguliavimo pagrindai. Šiam etapui būdingas socialinės elgsenos permainų teisinis kūrimas:
a) 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas „Dėl Lietuvos valstybės“ ir 1992 10 25 d. referendumas „Dėl LR Konstitucijos“ – bendražmogiškųjų ir socialinių vertybių apsaugos konstitucinis įteisinimas;
b) socialinio atvirumo plėtimasis (vyksta demokratinės socialinės elgsenos modelių kūrimas);
c) moralinio ir teisinio nihilizmo raiška.
Deja, ir tai reikia pabrėžti, kad besiformuojančią visuomenės atvirumo tendenciją ypač ribojo valstybingumo atkūrimo etape pasireiškę veiksniai:
1. Visuomenės institucinės struktūros staigus suardymas ir privatizavimo proceso pradžia: ekonominė, sociokultūrinė ir politinė visuomenės krizė.
2. Veikiančios teisės, kuri atitiktų besiformuojančius naujus socialinius santykius, didelis trūkumas.
3. Būtinybės įvesti visuotinį privataus turto ir pajamų deklaravimą ignoravimas.
4. Organizuoto nusikalstamumo skverbimosi į valstybės ekonomiką ir politiką socialiniai padariniai.
5. Asmens naudos ir pelno siekimo svarbos socialinis įsisąmoninimas, kuris padarė įtaką instrumentinio požiūrio į teisę formavimosi pradžiai. Teisė kaip vertybių apsauga vis labiau susiejama su siaurų grupinių interesų apsauga.
III. Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo 1993–2000 m. etapas, kuris prasideda nuo LR Konstitucinio Teismo darbo pradžios ir baigiasi su stojimo į ES rengimosi pradžia. Šiuo laikotarpiu įsigali teisinio reguliavimo režimas, atitinkantis neoliberalizmo reikalavimus. Jam taip pat būdingas ryškus socialinės elgsenos vidinis prieštaringumas:
a) socialinių vertybių, pvz., vaiko teisių, moterų ir vyrų lygių galimybių, teisinės apsaugos reglamentavimas, bet parengtas Baudžiamasis kodeksas įsigaliojo tik 2003 05 01;
b) teisinio nihilizmo plėtimosi bangos (pvz., reketas, bankų griūtis);
c) teisinio instrumentalizmo formavimosi tendencija (pvz., teisinės manipuliacijos ribota restitucija, mokesčių politika, neparengtas Administracinių nusižengimų kodeksas);
d) selektyvaus socialinio uždarumo formavimosi tendencija (pvz., mažų pajamų ir galimybių socialinės grupės).
IV. Lietuvos pasirengimo ir tapimo ES nare 2001–2008 m. etapas. Šio etapo pradžia teikė visuomenei daug optimistinių lūkesčių, nes vyko nacionalinių teisės aktų derinimas su ES teise. Neatsitiktinai pavyko 2003 05 10–11 referendumas, kuriame dalyvavo 63,37 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, iš jų – 91,07 proc. pritarė narystei. 2004 metų gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Vėl atgimė atviros visuomenės raidos tendencija, kuri „užsilenkė“ 2008/2009 m. ekonomikos krizės kontekste.
Šiam etapui buvo būdinga: a) teisės vertybinio ir instrumentinio požiūrių derinimas, siekiant harmonizuoti nacionalinę teisę su ES teise; b) didelės ES investicijos; c) valstybinio biurokratizmo plėtimas; d) regioninės politikos nebuvimas; e) žiniasklaidos kuriamas tariamas socialinis atvirumas; f) sėkmės/nesėkmės skirties ženklu poliarizuota visuomenė.
V. Tuštėjančios Lietuvos etapo pradžia. Nors Lietuva tuštėjo nuo sovietmečio pabaigos, bet ekonominės krizės kontekste ryškiai pasikeitė tuštėjimo intensyvumas. Šio reiškinio pabaigos dar nematyti, nors pastebimi bandymai visuomenę įtikinti priešingai. Šiam etapui būdinga:
a) valstybinio biurokratizmo ir teisinio instrumentalizmo įsigalėjimas;
b) stipriai vėluojant parengtas Administracinių nusižengimų ir Darbo kodeksai;
c) didelė, ypač jaunimo ir jaunų šeimų, emigracija;
d) gilėjanti demografinė atskirtis tarp kartų, miesto ir kaimo;
f) maža imigracija, ribojama įstatymų;
g) informacinių technologijų pagrindu kuriamas imitacinis visuomenės socialinis atvirumas, kurį reikėtų vadinti socialiniu kiaurumu.
Valdžios ir visuomenės atotrūkio augimo pagrindu formuojasi nauja – visuomenės kiaurumo tendencija, apie kurios pavojingumą Europos Sąjungoje ir Lietuvoje rašė Povilas Aleksandravičius.
Vytautas Šlapkauskas, MRU profesorius. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MOD-17-19).