 |
| Redd Angelo/Unsplash.com nuotr. |
Miela Mama,
Kadaise buvome bendraklasės. Aš buvau tyli, pavyzdinga, gerai mokiausi ir nešiojau akinius storais stiklais. O tu manęs labai nemėgai. Galbūt mažumėlę pavydėjai, bet sakei, kad verčiau gautum neigiamus pažymius nei aukščiausius įvertinimus ir garbę būti nuolat apkalbinėjamai. Ką gi tuo metu buvo galima apkalbėti? Mano meninius gabumus? Aistrą kalboms? Smalsumą? Taip, aš stropiai ruošdavausi ir pamokoms apie amebas, kosinusus bei elektronus. Šios temos manęs visai netraukė, tačiau turėjau vidinės motyvacijos bent susipažinti, atrasti kiekvienoje pamokoje ką nors įdomaus. Aš stengiausi. Ir dėl to mes negalėjome būti draugės.
Galbūt buvo kaltas pats švietimo sistemos modelis – gabesni mokiniai giriami, ne tokie gabūs – viešai kritikuojami. Taigi pamiršome, kad iš prigimties esame vienodi, ir pradėjome gilintis tik į skirtumus. Kitokia buvau aš. Ne jie. Mūsų, pavyzdingųjų, buvo mažiau. Į mus šnairuodavo, nes mes buvome kūrybingi ir norėjome visur dalyvauti. Mus pravardžiuodavo, nes buvome mėgstami mokytojų ir patys juos gerbėme. Mūsų nekviesdavo į uždarus vakarėlius, nes nevartojome kvaišalų ir nekrėtėme išdaigų. Būti sąmoningam tuo metu buvo nepopuliaru.
Tėvai niekada nevertė manęs mokytis ir būti pavyzdinga. Atvirkščiai, jie suteikė man protingą laisvę. Nė kiek nebarė, kai pirmą kartą pabėgau su visais iš pamokos. Ir nerimavo ne dėl nepadarytų namų darbų, o dėl užsitęsusių vakarų mokykloje, kai likdavome ruoštis įvairiems projektams. Aš pati pasirinkau būti smalsi, aktyvi. Miela Mama, tokį pasirinkimą gali priimti ir Tavo mažylis.
Vienas bendramokslis kartą garsiai pranašavo, kad mes, tie moksliukai, gavę mokyklos baigimo atestatus praleisime gyvenimą su vietiniais chroniukais pagrindinėje miesto aikštėje nerasdami sau darbo. Miela Mama, tu šio bendramokslio draugė. Sakyk, kaip reaguotum, jei tokiais žodžiais kreiptųsi į Tavo vaiką? Kaip jaustumeisi žinodama, kad iš Tavo vaiko šaipomasi, nes jis domisi literatūra? Biologija? O gal choreografija?! Patartum jam bėgti iš mėgstamų pamokų ir atsisakyti ateities svajonių? Ignoruotum talentą ir skatintum rinkti neigiamus pažymius? Kad tik kiti neapkalbinėtų...
Mes ir toliau nedraugaujame, nors stebime vieni kitus per atstumą socialiniuose tinkluose. Matau, kad tu, miela Mama, sukūrei šeimą, turi bent porą mažylių. Ir šį laišką rašau būtent dėl jų. Dėl tokių, kaip jie – pačių pažeidžiamiausių mūsų sociume. Nebesvarbu, ką esi sakiusi man girdint ar negirdint, – nuoširdžiai linkiu tavo mažiesiems gyvenimo be patyčių. Linkiu jiems stipriai įsikabinti į savo svajones ir klausytis vidinio balso – ne aplinkinių. Linkiu jiems mokėti priimti kitą žmogų, kad ir kitokį, ir patiems nebūti atstumtiems – išsaugant savo originalumą. Linkiu praaugti mus, dar daug ko nesupratusius, ir kurti draugiškesnę ateitį.
Prisipažinsiu, svetimi žodžiai įtakos turėjo. Bandžiau pritapti, atrasti naują linksmybės laipsnį vyno taurėje, stilių – juodai išdažytose akyse, ryškaus nagų lako buteliuke. Netgi išmokau apkalbėti kitus, juos teisti. Ir kas iš to? Praradau labai daug laiko. Ne sėdėdama kartais nuobodžiose pamokose, o besistengdama pasikeisti, tapti kažkuo kitu. Nagrinėdama svetimus gyvenimus, užuot planavusi savąjį. Taip, patyriau begalę vertingų gyvenimo pamokų, – bet tik tam, kad grįžčiau į save. Kad atsisakyčiau ir tos vienos vyno taurės, prisiminčiau, koks džiaugsmas yra būti sąmoningam, niekieno nevaldomam, atsakingam už savo poelgius. Kad vėl tapčiau atvira pasauliui. Kam kurti įsivaizduojamus priešus, jei visi giliai širdyje norime to paties – meilės ir paprasto, šilto, natūralaus bendravimo?
Dabar, sulaukusi 31-ų ir žvelgdama atgal, labai aiškiai matau, koks ypatingas yra vaikystės ir paauglystės laikotarpis. Kaip svarbu leisti atsiskleisti talentams, eiti širdžiai miela kryptimi. Ir kaip lengva tą kryptį pamesti, kai aplinkoje tiek daug išbalansuojančių energijų. Miela Mama, būk pastabi, būk dėmesinga. Leisk savo vaikui atrasti savo aistrą. Leisk jam būti smalsiam – dabar jis pats geriausias mokinys. Ir jis ruošiasi ateičiai – net jei tau dabar taip neatrodo.
Galbūt nuliūdinsiu tą papiktintą bendramokslį, tačiau miesto aikštėje su vietiniais chroniukais nesėdžiu (o ir pati aikštė pasikeitė – Kuršėnai tvarkosi, ant suolelių tupia ir jaunimas). Grįžau prie savo svajonių, užsiimu mėgstama veikla. Ir linkiu Jam, tam bendramoksliui, to paties – įsiklausyti į save. Nebijoti apsijuokti. Nebijoti nusiimti kietuolio kaukę. Būti savimi ir mėgautis gyvenimu su pagarba, dėkingumu aplinkai. Būkime supratingi, palaikantys, mokantys vieni kitais pasidžiaugti. Nes aš jumis, kad ir kaip būtų, labai džiaugiuosi – sukūrusiais šeimas, auginančiais vaikus, sėjančiais meilę. Juk šio svarbaus mokslo mūsų mokykloje niekas nedėstė ir visko pasiekėte savarankiškai. Taigi esate šaunuoliai, rodantys sėkmingą abipusės pagarbos, tolerancijos, bendros kūrybos pavyzdį. Būkime pavyzdžiai ne tik savo šeimose, būkime pavyzdžiai vieni kitiems. Draugaukime.