 |
|
Karol Józef Wojtyła (1920-2005) EPA nuotrauka |
1938 m. aštuoniolikmetis Karolis Józefas Wojtyła atvyksta į Krokuvą mokytis. Čia būsimasis popiežius Jonas Paulius II gyvens keturiasdešimt metų: bus studentas, aktorius, darbininkas, seminaristas, poetas, dramaturgas, kunigas, filosofas, vyskupas. Karališkajame Lenkijos mieste jis subręs kaip asmenybė ir ganytojas, vėliau sakys, kad Krokuvos istorija bei kultūra stipriai formavo jo dvasinį gyvenimą. Norint suprasti Jono Pauliaus II asmenybę ir pontifikatą verta žvelgti į jo krokuvietiškąjį gyvenimo laikotarpį.
Iš Vadovicių į Krokuvą
Czas ucieka wieczność czeka (liet. laikas skuba, amžinybė laukia) – šį užrašą ant bažnyčios sienos K. Wojtyła matė pro namų Vadovicėse – nuomojamo dviejų kambarių buto – langus. Toje bažnyčioje, kuri šiandien bazilika, jis priėmė tris įkrikščioninimo sakramentus: krikšto, Pirmosios Komunijos ir sutvirtinimo. Butas Bažnyčios g. 7 išlikęs iki šių dienų ir tapęs didelio, modernaus šv. Jono Pauliaus II muziejaus dalimi. Į 20 tūkst. gyventojų miestelį, esantį 50 kilometrų atstumu nuo Krokuvos, kasmet atvyksta 200 tūkst. piligrimų ir turistų. Jie lanko minėtuosius muziejų ir baziliką, ragauja ant kiekvieno kampo reklamuojamą mėgstamiausią popiežiaus vaikystės saldėsį – kreminį pyragėlį kremówka. Pasak asmeninio Jono Pauliaus II sekretoriaus kardinolo Krokuvos arkivyskupo emerito Stanisławo Dziwiszo, pontifikas mylėjo gimtąsias Vadovices, bet didžiausią įtaką jam darė Krokuva. Kaip rašė K. Wojtyłos biografas George Weigelis, Jonas Paulius II ir Krokuva buvo skirti vienas kitam.
 |
|
Popiežiaus šeimos namai Vadovicėse. Rositos Garškaitės nuotrauka |
Darbininkas
Aštuoniolikmetis Karolis į Krokuvą atsikraustė drauge su bendravardžiu tėvu, buvusiu karininku, netekusiu žmonos, sūnaus ir dukros. Jie apsigyveno darbininkų rajone Dębniki ant pietinio Vyslos kranto. Jų bute Tynieckos gatvėje šiandien taip pat veikia nedidelis muziejus. Būsimajam popiežiui pačiam teko dirbti fizinį darbą. Naciams uždarius universitetą jis lenkė nugarą skaldydamas akmenis, vėliau dirbo chemijos gaminių fabrike, kad nebūtų deportuotas į Vokietiją ir galėtų išlaikyti save bei silpnos sveikatos tėvą. Vėliau arkivyskupu tapęs K. Wojtyła buvo pirmasis aukšto rango katalikų dvasininkas Krokuvoje, kilęs ne iš kilmingos giminės. Pavyzdžiui, kunigu jį įšventino princu arkivyskupu vadintas Adamas Stephanas Sapieha iš garsiosios lietuvių-lenkų Sapiegų didikų giminės. Tapęs popiežiumi K. Wojtyła svarstė apie visuomeninius ir darbininkų reikalus ir svariai prisidėjo prie socialinio Bažnyčios mokymo, ypač savo enciklika „Centesimus annus“.
 |
|
Laikas skuba, amžinybė laukia. Rositos Garškaitės nuotrauka |
Intelektualas
Dirbdamas „Solvay“ fabrike K. Wojtyła stengdavosi gauti naktines pamainas – ramesnėje aplinkoje galėdavo melstis ir skaityti teologinius bei filosofinius tekstus. Dar lenkų kalbos ir literatūros studijų metais Jogailos universitete jis buvo pastebėtas kaip poetas, dramaturgas, aktorius. Nacių okupacijos metais jis su bičiuliu įkūrė pogrindinį „Rapsodijos teatrą“. Jie nelegaliai vaidindavo svarbiausias lenkiškas dramas, skaitydavo ryškiausią lenkišką poeziją visoje Krokuvoje, stengdamiesi pakelti miestiečių dvasią. Pasak Jono Pauliaus II biografo G. Weigelio, tai buvo priešinimasis okupantų tironijai kultūriniais ginklais. Po Antrojo pasaulinio karo K. Wojtyła Jogailos universitete studijavo teologiją, ten parašė antrą disertaciją, apgynė habilitacijos darbą.
Birželį, lietuvių žurnalistų ir muziejininkų grupei lankantis Krokuvoje Lenkijos instituto Vilniuje dėka, paklausėme S. Dziwiszo, kuo Jonas Paulius II kaip popiežius buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo popiežiaus Pranciškaus. „Panašūs savo sielovadiniu stiliumi, artumu žmonėms, o skiriasi išsilavinimu, intelektualiniu pasiruošimu, nes Jonas Paulius II buvo universiteto profesorius, akademinės aplinkos žmogus. Šiuo požiūriu jis panėšėja į Benediktą XVI“ , – atsakė kardinolas.
 |
|
Vyskupų rūmai Krokuvoje ir žymusis langas, kuriame popiežius pasirodydavo tikintiesiems atvykęs į Krokuvą. Rositos Garškaitės nuotrauka |
Per dvidešimt šešerius pontifikato metus jis parašė keturiolika enciklikų – nuo „Redemptor hominis“ 1979 m. iki „Ecclesia de Eucharistia“ 2003-iaisiais, 42 apaštališkuosius laiškus, po 12 apaštališkųjų konstitucijų ir paraginimų, tūkstančius homilijų, kreipimųsi, kalbų. Jo asmeninis sekretorius S. Dziwiszas patikina, kad visus dokumentus Jonas Paulius II rašė pats. Jis daug skaitydavo, tačiau rašydamas knygomis nesinaudodavo, jam tereikėdavo lapo, rašiklio ir laiko. „Buvo labai talentingas. Turėjo puikią atmintį. Atsimindavo ir žmones, ir tai, ką skaitė, galėdavo mintinai cituoti“, – kalba kardinolas. Norint pažinti šv. Jono Pauliaus II intelektualo Krokuvą, būtina aplankyti seniausią universiteto pastatą Collegium Maius. Netoliese – 1945 m. įkurto savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redakciją Vyslos gatvėje, jis spausdindavo slapyvardžiu pasirašytas kunigo K. Wojtyłos pjeses ir poeziją.
 |
|
Istorinis „Tygodnik Powszechny“ numeris 1978 m., K. Wojtyłai tapus popiežiumi. Rositos Garškaitės nuotrauka |
Šeimų ir jaunimo tarnas
Pirmąja savo seminarija, kaip primena kardinolas, K. Wojtyła vadino namus, religinį auklėjimą ir uolaus tikinčiojo pavyzdį didžiąja dalimi jis gavo iš tėvo. Per Jono Pauliaus II kanonizaciją 2014-aisiais Pranciškus sakė jį buvus „šeimos popiežiumi“. Jam rūpėjo pasauliui priminti apie šeimos grožį, santuokos sakramento šventumą, mokyti kūno teologijos, metant iššūkį seksualinės revoliucijos padariniams. Šis pašaukimas tarnauti šeimoms užgimė Krokuvoje, kur jis įkūrė pirmąjį Lenkijoje šeimos institutą, taip pat čia užsimezgė ir pašaukimas tarnauti jaunimui. Kas trejus metus rengiami pasauliniai katalikiško jaunimo susitikimai, kurie prasidėjo 1985-aisiais – Jono Pauliaus II dovana Bažnyčiai. Kunigystės pradžioje jis buvo universiteto kapelionas, užsiėmė jaunimo sielovada. Aplink jį susibūrė jauni pasauliečiai katalikai, jų grupė vadinosi srodowisko (liet. aplinka). Jaunimas ne tik ateidavo į K. Wojtyłos aukojamas šv. Mišias, klausydavosi jo pamokslų, bet ir drauge keliaudavo į kalnus, stovyklaudavo, leisdavosi į žygius, slidinėti.
 |
|
Vaikai – vertingiausia santuokos dovana (Familiaris consortio). Rositos Garškaitės nuotrauka |
Dievo gailestingumo ir religinės laisvės šauklys
Tais metais, kai būsimasis pontifikas atsikraustė į Krokuvą, mirė Faustina Kowalska. Pro vienuolyną Lagievnikuose, kur ji gyveno paskutiniuosius gyvenimo metus ir yra palaidota, Karolis praeidavo kasdien pakeliui į akmens skaldyklą, o kartais užsukdavo ir pasimelsti. Jį žavėjo Lenkijoje plintantis Dievo gailestingumo kultas ir būtent jis svariai prisidėjo prie jo plitimo visame pasaulyje. Jonas Paulius II parašė encikliką „Dives in Misericordia“, 2000 m. Faustiną kanonizavo, pirmąjį sekmadienį po Velykų paskelbė Gailestingumo sekmadieniu, o 2002 m. Dievo gailestingumui jis paaukojo visą pasaulį.
Jonas Paulius II ne tik platino per vienuolę, kelerius metus praleidusią Vilniuje, Jėzaus perduotą žinią apie Dievo gailestingumą, bet ir liudijo šią dorybę savo gyvenimo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, aplankydamas į jo gyvybę 1981-aisiais pasikėsinusį turką Ali Agdžą kalėjime. Kulkos pašautas jis krito į sekretoriaus S. Dziwiszo glėbį ir šis vaizdas apskriejo visą pasaulį. Šiandien sukruvinta sutana, dėvėta pasikėsinimo dieną yra antrinė relikvija, saugoma Jono Pauliaus II centre Lagievnikuose. Centre galima pasimelsti ir prie pirminės šventojo relikvijos – kraujo. Kaip pasakoja popiežiaus palikimą, relikvijas, įamžinimą tvarkantis kard. Dziwiszas, dvi ampulės Jono Pauliaus II kraujo buvo paimtos mirties dieną tyrimams, o tuo pačiu ir numatant, kad ateityje jos gali tapti relikvijomis. Relikvijoriai su popiežiaus kraujo lašu dalijami bažnyčioms, tokias relikvijas turi ir kelios Lietuvos bažnyčios.
 |
|
Sutana, kurią Jonas Paulius II dėvėjo 1981 m. gegužės 13 d., kai buvo pasikėsinta į jo gyvybę. Rositos Garškaitės nuotrauka |
Vyskupu tapęs K. Wojtyła nuolat buvo komunistinės valdžios akiratyje: jo aplinkoje šnipinėjo saugmo agentai, vyskupų rūmuose pranciškonų gatvėje buvo įtaisytos blakės, sekami susirašinėjimai. Akademikas ir menininkas pasirodė besikišąs į politinius reikalus. Kiekvienais metais ketvirtadienį po sekminių oktavos, per Dievo Kūno ir Kraujo šventę, Krokuvos arkivyskupas vesdavo procesiją per miestą nuo Vavelio katedros iki pagrindinės Turgaus aikštės ir atgal. Ši vieša apeiga buvo uždrausta nacių, o Lenkiją valdant komunistams, Bažnyčia ir ypač arkivyskupas Wojtyła kovojo, kad ši tradicija būtų atstatyta. 1971 m. jam pavyko ir pamokslo pagrindinėje aikštėje metu jis kalbėjo, kad krikščionys nesiliaus reikalavę iš valdžios gerbti jų teises. Beveik dvidešimt metų tęsėsi jo kova už naujos bažnyčios statybą darbininkų rajone Nova Huta.
Anot Jono Pauliaus II sekretoriaus, ši patirtis turėjo daugiausiai įtakos jam tampant uoliu religijos laisvės gynėju. Būtent šiame sovietiniams žmonėms specialiai pastatytame rajone prasidėjo būsimojo popiežiaus kova su komunizmu. Savo pontifikato metu jis ragino visus, o ypač totalitarinio režimo pavergtas tautas nebijoti. Kaip yra sakęs „Solidarumo“ pirmeivis, Lenkijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas Lechas Wałęsa, komunizmas be Jono Pauliaus II nebūtų žlugęs arba jo žlugimas būtų pareikalavęs pralieti kur kas daugiau kraujo.
 |
|
Šv. Jono Pauliaus II kraujo relikvija. Rositos Garškaitės nuotrauka |
Iš Krokuvos į visą pasaulį
Santo Subito (liet. šventumą kuo greičiau) skandavo minios per Jono Pauliaus II laidotuves, kuriose dalyvavo daugiau nei 4 milijonai žmonių iš viso pasaulio. Tai buvo ne tik vienos gausiausių susirinkusiųjų skaičiumi laidotuvės, bet ir vienas skaitlingiausių valstybių vadovų susitikimų istorijoje. Tikras siaubas saugumo požiūriu, pastebi kardinolas Dziwiszas. Vienoje vietoje susirinko visi JAV prezidentai – tuometinis George W. Bushas ir anksčiau šias pareigas ėję. Pasak jo, susirinkusieji laidotuvėse reprezentavo visas pasaulio religijas. Tuomet pasaulis įvertino Krokuvoje susiformavusio popiežiaus moralinį autoritetą, o šiandien jam, šventajam, tikintieji meldžiasi, prašydami užtarimo. Lenkijoje kiekvienoje bažnyčioje rasite relikviją, atminimo lentelę ar bent jau paveikslą. Dvylika metų iki tampant popiežiumi ir dvidešimt septynerius pontifikato metus su Jonu Pauliumi II dirbęs S. Dziwiszas juokauja, kad Wojtyłos šventumą įrodo faktas, kad su juo iškentėti beveik keturi dešimtmečiai. Rimtesnis atsakymas: „Jis buvo paprastas žmogus, o tuo pačiu ypatingas, kasdien liudijo šventumą“.
 |
|
Žmonių iš viso pasaulio maldos ir padėkos šv. Jonui Pauliui II muziejuje Vadovicėse. Rositos Garškaitės nuotrauka |