| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Nuotraukos autorius – Vytenis Eitminavičius |
„Esu filologinės jausenos žmogus: atidžiai, bet lyg ir neįsipareigodamas, stebintis, kas vyksta čia dabar, vis norintis suvokti, kas yra amžina, o kas laikina“, – taip save apibūdina lituanistas Stepas Eitminavičius, daugiau nei 40 savo gyvenimo metų paskyręs mokiniams. Penktoje klasėje parašęs pirmąjį tekstą, rašymo plunksnos nepaleidžia iki dabar. O idėjas gyvenimas pats padiktuoja. Kaip buvęs pedagogas sako, tekdavo ir skubėti parašyti, ranką tarsi kažkas vedė. Dabar S. Eitminavičius savo mintimis pasidalina ir su „Bernardinai.lt“ skaitytojais, tad siūlome iš arčiau su juo susipažinti.
Mokytoju dirbote 40 metų, kasdien mynėte tuos pačius takus mokyklos link. O kam laiką skiriate dabar?
Prieš dvejus metus Švietimo ir mokslo ministerija paprašė, kad kurį laiką būčiau „Lituanistų avilio“ lektoriumi. Parašiau darbus apie literatūros dėstymą, paremtus praktine patirtimi. Buvo įdomu tokia forma kolegoms kalbėti apie kūrybinį rašymą, apie skaitymo gebėjimų ugdymą. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų pasiūlymu, su kitais rašiau literatūros vadovėlį penktokams bei šeštokams. Džiaugiausi tuo: vėl iš naujo skaičiau kūrinius, kuriuos turėjau su penktokais ar šeštokais analizuoti, vėl iš naujo mąsčiau, kokios galėtų būti užduotys, kokie galėtų būti klausimai, kad mokiniai suklustų, pagalvotų. Tarkim, kaip su tokio amžiaus žmonėmis kalbėtis apie pasakėčias, apie Vilės Vėl apsakymą „Kaip mes išgarsėjome“, apie Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykius“ ar Sigito Gedos pasirinktus kelis eilėraščius. Nežinomybė, malonumas kartu pagyventi kūriniu. Bent trumpai pabūti kitokiame pasaulyje.
Pasiūlė rašyti „Utenos apskrities žinios“. Yra tokia mano rubrika „Po kasdienybės sparnais“, kur kalbu apie įvairias bendravimo problemas ar aktualijas, rašau apie man įdomius žmones. Galimybė prisiminti savo buvusius mokinius – šiame laikraštyje spausdinu jų portretus. Man tai labai svarbu. Redagavau kelias knygas, kurias leido „Utenos Indra“.
Bet jau dvejus metus turiu daug laiko ramiai vaikščioti, žiūrėti, mąstyti. Turiu laiko galvoti apie daug ką. Ir sėdėti bibliotekoje. Įdomi pastaba: vaikštinėju paprastai iki pietų, kol mokiniai mokykloje, vėliau daugiausia būnu namie. Mat dar nepripratau prie savo buvimo be mokytojo vaidmens.
Kai buvote mokytojas, kasmet į gyvenimą išleisdavote vis naują kartą. Ar labai pasikeitė vaikai ir paaugliai per tiek metų?
Turbūt taip, bet amžiaus dėsningumai išliko. Šis klausimas gana keblus dėl įvairių priežasčių. Lyg ir turėčiau teigti, kad dabartiniai ne tokie jautrūs kito skausmui, jog yra didesni individualistai, mažiau galvojantys apie altruistinę gyvenseną. Taip sakydamas jau bandau vertinti, lyginti. Bet juk nesugebėčiau to padaryti bent kiek objektyviau. Vien jau dėl to, kad aš pats keičiausi, – kito mano amžius, kito kai kurios pedagoginės nuostatos. Ar turėčiau priminti, kad mokyklos kasdienybę apibūdina politinė situacija, socialinės aplinkybės, naujausi informacinių technologijų pasiekimai, pasaulio įvykiai? Turėčiau. Tad konkrečių žmonių veidai būtų paženklinti konkretaus istorinio bei konkretaus asmeninio laiko. Kaip prieš 40 metų, taip ir paskutiniais darbo metais buvo ir džiaugsmo, ir skausmo dėl mokinių poelgių, dėl savo profesijos specifikos. Kiekvienais mokslo metais suvokdavau, kokie skirtingi yra žmonės, kaip nelengva kitą suprasti.
Koks turėtų būti geras mokytojas?
Aš nežinau, tikrai nežinau. Jeigu imsiu vardyti bruožus, tai gali pasirodyti, jog kalbu apie save tokia forma norėdamas pasigirti. O man tai nebūdinga, aš visada jausdavau savo netobulumus, nesėkmes.
Regis, geras mokytojas pagalvoja apie mokinius ir ne mokykloje būdamas. Pagalvoja, kaip juos nustebinti, kaip juos pralinksminti, kad pamokos nebūtų pernelyg rimtos, kaip paskaitos. Geras mokytojas turėtų gerbti kolegas, apie juos nieko blogo mokiniams girdint nesakyti. Kita vertus, įsivaizduoju tokį principą: pasakoti vaikams, paaugliams apie mokykloje dirbančius žmones labai pagarbiai, labai gražiai. Rasti teigiamų gyvenimo epizodų. Nebijoti pasakyti, kad klystame ir mes, nebijoti atsiprašyti, nebijoti papasakoti apie savo išgyvenimus po kurio nors įvykio. Gyvas žmogus, ne skulptūra, nemanantis, kad jau yra geras mokytojas, tai yra visažinis, viską matantis, visada jaučiantis, kaip kada pasielgti. Abejojantis, stebintis, galvojantis, kokia forma konkrečiu laiku prabilti į konkrečią klasę, matyt, kartais kenčiantis dėl bendravimo komplikuotumų. Nebijantis keisti pamokos plano, kai klasėje kažkas svarbaus, nenumatyto atsitinka.
Ar geras mokytojas pasako mokyklos vadovams apie jų šiek tiek abejotinus žingsnius? Čia mes turėtume sustoti ir patylėti. Juk vadovų yra labai įvairių: tiek sparnus keliančių, tiek juos pakerpančių. Yra tokių, su kuriais smagiau jaučiasi pataikūnai, veidmainiai, intrigantai.
O koks mokytojas buvote Jūs?
Na, na – čia tai bent... Koks buvau mokytojas? O iš kur man žinoti? Bet tokia mano reakcija gali pasirodyti ir dirbtinė, gal net veidmainiška. Pamėginsiu save charakterizuoti. 1975 m. baigęs Vilniaus universitetą (tada jis vadinosi V. Kapsuko vardu) išvažiavau mokytojauti, nes to tikrai norėjau. Pedagogikos, metodikos, psichologijos žinių turėjau nedaug, tačiau man labai patiko kalbėti apie literatūrą, patiko mokyti rašyti apie literatūros kūrinius, apie savo požiūrį į įvairias gyvenimo sritis. Buvau, matyt, kaip dauguma: su auklėjamosiomis klasėmis keliaudavau, individualiai ar su visais kalbėdavau apie daug dalykų. Iš esmės visą laiką skatindavau mokinius vaidinti įvairius etiudus ar knygų ištraukas. Man apskritai atrodydavo, kad nereikia mokinių skirstyti į gabesnius ir ne tokius gabius, kai galvojame apie klasės, mokyklos renginį. Per pamokas taip pat daug vaidindavome, improvizuodavome, daug diskutuodavome. Bet man rūpėjo, kad kalbėtų ne savanoriai, o dauguma, tarkim, pagal sėdėjimo tvarką.
Mokytojaudamas vis ką nors rašydavau, tad paaugliai mane matė kaip rašantį asmenį. Kartais klasėje ant lapelių vis ką nors pasižymėdavau, kad neužmirščiau. Mėgdavau deklamuoti eilėraščius. Mėgdavau šventines, kitokias, neįprastas pamokas.
Ar buvau labai griežtas? Nežinau, gal priklausomai nuo situacijos. Ar jautriai reaguodavau į neatsargias mokinių, kolegų, vadovų replikas, į savo skaudžius poelgius? Deja, taip. Ar visuomet pavykdavo išlaviruoti sudėtingose situacijose? Ne. Vis jausdavau, jog nesugebu įtikinti, nesugebu paveikti, kad žmonės norėtų gražiau gyventi. Man atrodydavo, kad tik dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą yra per mažai, bet reikalavimai kartais būdavo nepakeliami.
Ką manote apie šiandienę mokytojų situaciją? Mokytojo autoritetas nyksta, jauni žmonės nesirenka pedagogikos kelio. Kas, jūsų nuomone, bus ateityje? Ar iš tiesų nebeliks savo darbą mylinčių mokytojų?
Kalbėti apie autoritetą? O kas pasakys, kada jis buvo, nuo kada pradėjo nykti? O kas pasakys, kas apskritai yra autoritetai? Daug pinigų uždirbantys ar mokantys juokauti, pramogauti televizijos žmonės? Aš nežinau, kada kokio pajėgumo studentai mokėsi universitetuose, iš kurių išėjo į mokyklas. Nežinau. Visą laiką buvo skaudu, kad gabūs mokiniai nesirenka mokytojo kelio, nors ir suprasdavau, kad mūsų duona labai sunkiai uždirbama, ne tokia gausi.
Man regis, visais laikais būna ir norinčiųjų mokytojauti, ir tik laiką prastumiančių. Turbūt taip galvodamas turiu jausti kiekybės bei kokybės santykį, tačiau iš kur man tai žinoti?..
Gali būti, kad daugės mokytojus aptarnaujančių žmonių, tad daugės formalių įpareigojimų, formalių ataskaitų, bendravimas irgi taps formalus. Mažės mokytojų, bet daugės biurokratinio aparato atstovų – galbūt taip žaismingai, tad ne visai rimtai pasakyčiau.
Bet neabejoju, kad bus mokytojų iš pašaukimo, tikrai tuo tikiu. Bus mokyklos vadovų iš pašaukimo. Bus nuoširdžių, per pamokas rimtai dirbančių mokinių. Ar idealizmą visiškai nugalės materializmas? Gal ne.
Daugelis nori važiuoti į sostinę, bet jūs esate sakęs, kad iš ten norėjote pabėgti. Kodėl? Gal per daug žmonių ar gyvenimas ten bėga per greitai?
Na taip. Tada, studijų pabaigoje, mums, vyrams, siūlė įsidarbinti Partijos istorijos institute, žadėjo po kelerių metų Vilniuje butą. O išvažiavau. Nežinau, kaip dabar dukra, sūnus vertina tokį mano pasirinkimą.
Žinoma, sostinėje per daug judėjimo, per daug chaoso, kuriame susikaupti žymiai sunkiau nei, tarkim, Utenoje. Aš savo miestą visą ramiausiai pėstute pereinu ir, jei reikia, kelis kartus. Trinties mažiau, čia lengviau atsiriboti, būti savo jausenos ar mąstymo pasaulyje. Čia daugiau žmonių pažįstu, kadangi dažniau susikerta mūsų keleliai. Negerai, kad labiau esame matomi? Pripranti prie to. Utenoje perėjęs kelią gana greitai atsiduriu tikroje gamtoje. Jau lyg ir ne mieste, nors namai okupuoja gamtą ir čia. Utenoje galiu labiau suvokti žmonių prigimtį: daug ką pažįstu, matau, kaip jie elgiasi sudėtingesnėse situacijose, matau, kaip bendraujama. Man filosofinės, psichologinės tiesos čia labiau atsiveria. Gal ir tikriau.
Esate literatūros mėgėjas. Kokią knygą turėtų perskaityti kiekvienas?
Gal „Naująjį testamentą“. Na, kažką iš Biblijos.
Priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, bent po vieną filosofinę, psichologinę knygą. Vis manau, kad daug kam turėtų būti svarbūs Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, Senekos „Laiškai Lucilijui“.
Vis patardavau mokiniams susipažinti su Henrio Deivido Toro knyga „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Tai juk ir filosofija, ir psichologija – tikro gyvenimo modelis. Neužmiršti Ričardo Bacho „Džonatano Livingstono Žuvėdros“.
Kuo skaitymas svarbus žmogui?
Prisimenu save vaikystėje: perskaitau knygą, kuri man labai patinka, ir jau esu bent šiek tiek kitoks. Kaip dabar sakau, yra riba iki tos knygos neskaitymo ir po skaitymo. Nuo to, kas vyksta tuo metu sąmonėje, galbūt kinta veiksmai. Na bent truputį jautiesi kitaip. Man labai gražus ano kaimo vaiko brendimas: kažkas būtent su tavimi kalba, kažkas būtent tave provokuoja rimčiau pamąstyti, nustebti, kad žmonės gali ir taip kaip knygoje pasielgti, kad gali taip kalbėtis, gali ir dėl to liūdėti.
Skaitydami atliekame daug vaidmenų, daugiau nei kasdienybėje. Skaitydami labiau suprantame save: kokie esame, galbūt kokie turėtume būti, kaip mus veikia kiti, kaip mes juos veikiame. Neretai knyga moko empatijos: skaitydami mąstome, dėl ko išgyvena žmogus, mėginame pajausti, kaip mes elgtumėmės, jeigu pakliūtume į panašių aplinkybių labirintą. Skaitymas moko atidžiau įsižiūrėti, įsiklausyti, moko pajausti subtilius niuansus.
Patinkanti knyga nėra monologas, tai dialogas. Grožinė knyga pateikia situacijų, kurių realybėje dar nesame atpažinę. Knyga gali nuraminti, pralinksminti, paskatinti kokybiškiau gyventi, provokuoti, sukelti liūdesį.
Pirma knyga, kuri mane, jau bręstantį paauglį, smarkiai paveikė, buvo H. Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“. Didžiausias įspūdis, poveikis. Vėliau dar ne kartą ją skaičiau. Jau matydamas ir save, buvusį skaitytoją – taip daryti man labai patinka. Vis prisimindavau knygos pabaigos sakinį: „Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.“ Justino Marcinkevičiaus kūriniai, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ ne kartą man padėjo, kai būdavo sunku: pajausdavau, kad nesu vienišas, kad mano gyvenimas nėra beprasmis, kad kažkas mums visada padeda, kad mes taip pat galime padėti, kad nesėkmės grūdina, kad po potvynių beveik visuomet būna atoslūgiai.
O rašymas? Kaip jis atėjo į jūsų gyvenimą?
Mokydamasis penktoje klasėje parašiau žinutę „Lietuvos pionieriui“. Pirmą kartą atspausdino mano tekstuką. Vėliau – rajoninis laikraštis, žurnalas „Moksleivis“. Mokydamasis mokykloje ko tik neprirašiau: novelių, humoreskų, eilėraščių, eseistinių kūrinėlių. Bet pirmoji knyga išėjo tik 1990 m. Pedagoginė eseistika. Vėliau išdrįsau spausdinti noveles, neva eilėraščius, taip vadinu savo labai trumpus eiliuotus tekstus.
Esu filologinės jausenos žmogus: atidžiai, bet lyg ir neįsipareigodamas, stebintis, kas vyksta čia dabar, vis norintis suvokti, kas yra amžina, o kas laikina. O tai vertė, verčia mane fiksuoti trapumą, praeinamumą ar dėsningumus.
Parašiau daug knygų – visa tai lyg netyčia išėjo. Kurį laiką mano kūrybinė mintis buvo tik mokykloje, tik šalia mokyklos. Bet vėliau atsitiko kitaip: rašiau noveles, eiliuotus tekstus, bet jokiu būdu ne apie mokyklą. Man rūpėjo kalbėti ne kaip mokytojui. Sunku pasakyti, kas stūmė rašyti, rašyti, rašyti.
Daug mano metų buvo susiję su rašymo valandomis, dienomis: tiek grožinių, tiek publicistinių, tiek eseistinių tekstų. Man atrodydavo, kad aš, kaip rašantis mokytojas lituanistas, greičiau, lengviau galiu ir mokiniams patarti, kaip skaityti grožinius kūrinius, kaip juos analizuoti, galiu drąsiau kalbėti, kaip gimsta įvairaus žanro kūriniai, nes pats esu daug ką išmėginęs.
Sąmonė veikė labai įdomiai: vedžiau pamokas, kalbėjausi su mokiniais ir vis pagalvodavau, kad tai gali tapti kūrinio fragmentu. Tarkim, mokinukai rašo, aš juos stebėdamas spėlioju, kaip kas gyvena: kas vyksta jų namuose, su kuo bendrauja išėję iš mokyklos, kokia patirtis. Kartais net įsivaizduodavau atskirus epizodus.
Prieš ketverius metus iš gydytojų sužinojau nelinksmą diagnozę. Ką veikiu? Skubu užbaigti knygą „Žodis iš Tolminkiemio“ (kalbinau respublikos mokytojus, rašytojus, savo mokinius apie Kristijoną Donelaitį), darsyk peržiūriu spaudai parengtą knygelę „Vyžuonos paraštėse“, paskutinį kartą žvilgteliu į baigiamą sudaryti Utenos literatų kūrybos almanachą. Ir atėjo tokia tyla, tokia tyla... Neradau sau vietos. Kas išgelbėjo? Eilėraščių ciklas „Paukšteliškėse“. Iš tikrųjų kažkas mano ranką vedžiojo, taip skubėjau, taip skubėjau. Tuo metu patikima atrama vėl tapo tėviškė: atgijo vaizdai, portretai, detalės. Pamenu, prieš operaciją visa tai nusiunčiau „Nemunui“. Kad liktų archyve? Gal ir taip.
Po operacijos apie buvusį laiką, apie ligas, apie įvairiausius subtilumus dar keli eilėraščių ciklai, dar kelios novelės. Va tuomet mano ranka buvo paleista – jau ramiau mąsčiau, ramiau ėjau.
Ir mokinius skatindavau rašyti: išėjo penkios eseistinės knygos. Autoriai – mokiniai, kuriems tuo metu dėsčiau.
Kokios vertybės, nepriklausomai nuo amžiaus, kuriame gyvena žmonės, turi visada išlikti?
Pirmiausia – sąžiningumas. Būti sąžiningam sau, kitiems, aplinkai – galbūt taip galėčiau komentuoti. Darbštumas – visų laikų vertybė. Atjauta – regis, ji kasdienybėje nuolat vis primirštama.
Dabar pagalvojau, ar atjauta ir sąžiningumas nėra panašios sąvokos. Bent šiek tiek. Jeigu esu atjaučiantis, vadinasi, esu sąžiningas, gyvenu teisingai, blogai nesielgiu? O gal minimos vertybės vis dėlto nesidubliuoja.
Apie kokią Lietuvą ir kokį pasaulį svajojate?
Apie pasaulį be terorizmo, smurto, bado, didelės socialinės nelygybės. Apie neemigruojančią Lietuvą, apie demokratiškus, išmintingai kitų gyvenimus palengvinančius valdininkus.
Bet... ir dabar aš pasaulyje, Lietuvoje matau daug grožio bei gėrio.