 |
| Fra Angelico. Paskutinis teismas (detalė). Apie 1431 m. |
Jėzus kalbėjo:
„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'.
Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?'
Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'.
Paskui jis prabils į stovinčiuosius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'.
Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną, ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?'
Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.
Kun 19, 1–2. 11–18: Teisingai teisk giminietį
Ps 19, 8. 9. 10. 15. P.: Tavo žodžiai, Viešpatie, yra dvasia ir gyvenimas.
Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras
Atrodo, jog gavėnia – niūrokas metas, pilnas pelenų ir dulkių, niūrių minčių. Tas Evangelijos tekstas, kurį šiandien apmąstome, tikrai labai tinka gavėniai. Ko gero, ir ne tik. Mūsų nuolat neturi apleisti mintis apie būsimuosius dalykus. Apie paskutiniąją minutę. Apie minutę, kada pažiūrėsime savo kūrėjui į akis. Tiesos minutę. Tikrai nedrįstu spėti, kokia tai minutė bus…
Kažkaip žmogiškai, gal kiek instinktyviai visi norime patekti dešinėn pusėn. Juk visi esame geri žmonės. Juk visi gyvenome priešiškoje aplinkoje, todėl tikrai turime teisę tikėtis garbingos ir geros vietos. Tačiau dangus nepriklauso nuo nuopelnų, o ta riba tarp dešinės ir kairės tokia plonytė. Būti vienoje ar kitoje pusėje priklauso nuo mūsų santykių, mūsų žodžių ir minčių apie kitą žmogų.
Tikrai nereikia pamiršti, kad ir pats Jėzus, neretai apsivilkęs mūsų artimo drabužiu, kalba mums, beldžiasi į mūsų duris, galbūt net verkia už jų. Beldžiasi kaip migrantas, kaip prašantis to, kas Jam priklauso, kaip ligonis, kenčiantis nuo vienišumo. O mes…
Kai bijome kančios, kai nedrįstame pažvelgti jai į veidą ar jos veido bruožais dalintis su šeimos nariais – bijome Dievo. Tiek daug kartų Jo bijodami, ar iš tiesų dar galime tikėtis dešinės tą minutę, kada konkurencijos laikas bus pasibaigęs… Bauginamai skamba tokia tikrovė. Ko gero, ir pačios Evangelijos ištraukos neskaitome prieš miegą, ar nemedituojame perdėm dažnai. Nepatogi ir nelengva. Netgi baisi.
Vis dėlto ji teprimena mums vieną labai svarbų dalyką: viskas priklauso nuo stiklinės vandens, kuri visada turi būti mūsų akiratyje. Kuri visada turi būti paruošta ištroškusiam artimui. Jos neturime pamiršti. Tad ar yra mūsų kasdienybėje vietos paprastai stiklinei vandens, kurioje žmogus galėtų numalšinti troškulį ir suvilgyti gyvenimą. Žmogus ir Dievas…