Psichologė A. Diržytė: kapų tvarkymas kaip durų į Anapus gražinimas

Prof. Aistė Diržytė

Jau praėjusį savaitgalį kasdienę kapinių tylą sujaukė jose atgulusiųjų artimieji. Kartą per metus, Visų Šventųjų ir Vėliniu laikotarpiu, kapinės prisipildo ravinčių ir kitaip kapus tvarkančių žmonių, jų gėlių, žvakių, atsiminimų, maldų. Lietuvoje retai patikima artimųjų kapus sutvarkyti kitiems, dar rečiau nepažįstamiesiems už atlygį. Ar tai nuoširdi meilės išėjusiems išraiška? O gal liudija mūsų materializmą? Pasak klinikinės psichologės prof. Aistės Diržytės, galima suprasti, kodėl tiek daug svarbos teikiame žemės lopinėliui, po kuriuo palaidotas mylimas žmogus, jis atrodo kaip durys į Anapus.

Ką, jūsų nuomone, apskritai byloja artimųjų kapų tvarkymo papročiai? Kuo išskirtiniai lietuviškieji?

Kapų tvarkymo elgsena gali byloti apie daugelį dalykų. Nėra vienos priežasties, kuri paaiškintų, kodėl didelė dalis lietuvių per Vėlines daug dėmesio skiria kapų lankymui, kodėl tą dieną klusniai sutinka gaišti spūstyse, keliauti šimtus kilometrų, kodėl apkrauna kapus gėlėmis, vainikėliais, krepšeliais, nekalbant apie įvairių dydžių ir formų žvakes.

Pirmoji priežastis, kodėl tą darome, gali būti labai paprasta: nes tą dieną „visi“ taip daro. Tą dieną „visi“ eina į kapines, „visi“ neša žvakes, „visi“ meldžiasi už mirusiuosius, „visi“ juos prisimena. Dar kita galima priežastis – ilgalaikė tradicija: „visada“ taip darėme. „Visada“ per Vėlines eidavome į kapines, „visada“ tvarkydavome kapus. Dar kita priežastis – nenoras nuliūdinti mirusiuosius. Kai kurie tiki, esą Vėlinių dieną mirusieji pasižiūri, kaip gyvieji laikosi, „patikrina“, ar juos prisimena, ar kapus prižiūri, ir, jei ant kapo netvarka, žvakelės nedega – nemalonu. Dar kita priežastis – noras įrodyti sau ir kitiems: „Štai kaip sugebu pasirūpinti“, „man negaila laiko“, „man negaila pinigų“, „man nieko negaila“.

Lietuviškieji kapų tvarkymo papročiai saviti tuo, kad kai kurie rūpinasi kapais taip, lyg rūpintųsi gyvo žmogaus kūnu. Kai kurie itin rūpinasi, nes, gal patys to nesuvokdami, nori sugrąžinti dėmesio skolą. Gal, kai žmogus buvo gyvas, nepagalvojo, kad jį praras, neturėjo laiko pasirūpinti, nemokėjo meilę išreikšti, ir dabar reiškia meilę tvarkydami kapą... Yra ir tokių, kurie apskritai nori, kad „viskas“ atrodytų nepriekaištingai – ir kūnas, ir drabužis, ir automobilis, ir... artimojo kapas.

Visgi jeigu lietuvių paklaustume, ką jiems reiškia kapų lankymas ir Vėlinės, pamatytume, kad daugeliui žmonių artimųjų kapų priežiūra ir lankymas reiškia nuoširdų norą išreikšti mirusiesiems meilę, pagarbą, pripažinimą: „Esi man svarbus, brangus“, „aš Tave myliu“. Gal ir suprantama, kad visą savo meilę nukreipiame į tą žemės lopinėlį, kuriame dingstant paskutinį kartą matėme savo artimo žmogaus kūną. Mums tas lopinėlis atrodo kaip uždanga, durys į Anapus, ir mes tas duris puošiame, gražiname.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Lietuvoje kelią kol kas lėtai skinasi artimųjų kapų priežiūros paslaugų pirkimas. Kaip manote, kokios to priežastys?

Priežasčių gali būti įvairių – ir finansinių, ir kultūrinių, ir psichologinių. Finansinės priežastys būtų menka Lietuvos gyventojų perkamoji galia, kitaip tariant, menkos pajamos. Jeigu būtų daugiau pinigų namų ūkiuose, gali būti, kad žmonės dažniau naudotųsi kapų priežiūros paslauga. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad gyventojų ekonominė padėtis susijusi su paslaugų vartojimo apimtimis, įskaitant ir kapų priežiūros paslaugas. Žinoma, tai tik teorinė prielaida. Kultūriniu požiūriu Lietuvoje dar nėra dažnas reiškinys, kad savo artimųjų kapų priežiūrą patikėtume kitiems (o ypač – paslaugos teikėjams), nes nėra susiformavusi tokia tradicija. Kitiems taip pat retai patikime sutvarkyti savo namus, drabužių spintas ar senas nuotraukas. Norisi tą padaryti patiems, nes jaučiamės geriau, kontroliuojame situaciją, sudėliojame viską į vietas taip, kaip mums norisi. Psichologinius požiūriu – rūpinimasis artimųjų kapais, jų tvarkymas yra vienas iš meilės išraiškos mirusiesiems būdų. Jeigu ką nors myli ir nori pasirūpinti, tai, jeigu tik yra jėgų ir galimybių, norisi mylėti ir rūpintis pačiam, ne per tarpininkus.

Kokie teigiami artimųjų kapų tvarkymo padariniai psichologiniu požiūriu? Kokia tamsioji to pusė?

Tvarkydami artimųjų kapus, mes išreiškiame pripažinimą, kad tas, kurio kapą tvarkome, mums svarbus. Kai mums kas nors svarbu, kai jaučiame kai ką stipraus, norime tai išreikšti. Jeigu nebegalime to padaryti žodžiu, apkabinimu, prisiglaudimu, paglostymu, mes tą padarome žvakelės uždegimu, malda, kapo sutvarkymu. Visgi kai kurių psichologijos mokyklų atstovai, žvelgdami į mūsų kapų tvarkymą ir Vėlinių papročius, pasakytų, kad mūsų šaliai būdingas materializmas… Kodėl? Pagal elgseną galima spręsti apie žmogaus mąstymą. Pagalvokime, kokiu pomirtiniu gyvenimu tiki lietuviai, kurie taip puoselėja kapus?

Kalbant apie Vėlines, susidaro įspūdis žmones tikint, jog šią dieną mirusiųjų vėlės tarsi susėda į traukinį ir būriu atvyksta į žemę aplankyti gyvųjų. Tiesa, tokio atvykimo „bilietas“ – ant kapo deganti žvakelė. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, ir gerbiu visokias nuomones, bet tikiu, kad materialusis gyvenimas (įskaitant kapo išvaizdą, žvakių dydį ir formą) neberūpi, kai nebeturi kūno. Dar tikiu, kad visam gyvenimui išlieka tai, ką „pamatyti galima tik širdimi“, kaip sakė Antuanas de Saint Exupery, ir tai yra nematomas ryšys su tais, kuriuos myli.

Beje, man pačiai atrodo, kad Vėlinės gali būti ne tik mirusiųjų, bet ir gyvųjų pagerbimo diena – įsisąmoninant, jog dar turime galimybę reikšti meilę tiems, kurie yra gyvi ir su mumis. Deja, ateis diena, kai taip nebebus, taigi, kol dar turiu galimybę žmogui gyvam esant pasakyti, kad jį myliu, kad jis svarbus, kol dar galiu juo pasirūpinti, išklausyti, paprašyti atleidimo, apkabinti, pabūti kartu – kodėl to nepadarius?

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kokie dar veiksmai, elgesys, be kapų priežiūros, padeda prisiminti mirusius artimuosius, skirti jiems laiko?

Kai kuriems žmonėms patinka priminimai (angl., to do lists), ką reikia padaryti. Jie įsidiegia specialias programėles telefonuose, kompiuteriuose, laikrodžiuose ir nustatytu laiku gauna pranešimą, kas dar nepadaryta, ką reikia atlikti, kur reikia nueiti. Įgyvendinus užduotį, ji pažymima varnele ir panaikinama iš priminimų sąrašo. Vėlinės yra toks priminimas tiems, kurie ištisus metus neskiria laiko lankyti, sutvarkyti kapus arba melstis už mirusiuosius. Visgi, jeigu kažkas rūpi, tai, nori ar nenori, galvoji ir tiek, net ir be priminimo. Be to, jeigu žmogui nesinori lankyti kapo, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis mirusiojo neprisimena ar jis jam nesvarbus. Kam labiau reikalinga rūpestinga artimųjų kapų priežiūra – mirusiesiems, o gal – mums patiems?

Katalikai už mirusiuosius meldžiasi visą oktavą – aštuondienį. Viena vertus, tai ne tik proga melstis už išėjusiuosius, bet ir memento mori gyviesiems. Kita vertus, gali atrodyti, kad liūdesys ir susimąstymas apie „piktas dienas“ tęsiasi per ilgai.

Susimąstymas apie mirtį ir mirusiuosius gali turėti ir neigiamą, ir teigiamą poveikį, priklausomai nuo to, ką apie tai mąstome. Jeigu mąstome: „Paradau geriausia, ką turėjau“, „mirtis negailestinga“, „gyvenimas vis tiek baigiasi mirtimi“ ir pan., tikėtina, kad jausime liūdesį, neviltį, bejėgiškumą, apatiją. Jeigu mąstome: „Gyvenimas žemėje laikinas, bet, kol gyvenu, turiu galimybę DABAR pastebėti gamtos grožį, žmonių gerumą, turiu galimybę DABAR mylėti, rūpintis, duoti, atjausti, kurti, priimti, išreikšti, išgirsti, melstis už gyvus ir mirusiuosius“, tuomet laikinumo suvokimas bus apdovanojantis. Jame bus „apsčiai gyvenimo“ ir paskatinimo gyventi bei branginti tuos, kurie dar yra su mumis.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Ar vertinga būtų daugiau nei vieną dieną ar aštuondienį per metus mąstyti apie savo gyvenimo pabaigą?

Yra daugybė pasakojimų apie krikščionių ir ne tik krikščionių mokytojus, kurie, pavyzdžiui, eidami miegoti apversdavo savo puodelį, tikėdami, kad kitą rytą gali ir nebepabusti. Toks tikėjimas mirties artumu ir žemiškos būties laikinumu leido jiems nugyventi sąmoningą gyvenimą atsirenkant, kas svarbiausia, branginant, kas duota, pasirūpinant, kuo gali pasirūpinti. Paradoksalu, bet, kuo dažniau susimąstai apie mirtį, tuo kokybiškiau gali gyventi. Kai suvoki visa ko laikinumą, labiau brangini tai, kas yra. Mirties suvokimas – didysis gyvenimo mokytojas.

Nepaisant to, tiki žmogus pomirtiniu gyvenimu ar ne, mirtis reiškia nežinomybę, baimę. Mūsų proseneliai, atrodo, mirčiai labiau ruošdavosi, ją tam tikra prasme jaukindavosi. Ar galima kalbėti apie pasikeitusį šiuolaikinių žmonių mirties supratimą, nulemtą sekuliarizacijos, medicinos pažangos?

Mirtis priverčia apie ją susimąstyti, nori žmogus to ar ne. Kiekvienas savo gyvenime iš toli arba arti susiduriame su mirtimi – apie ją skaitome dienraščiuose, išgirstame per radiją arba televiziją. Kartais mirtis atrodo ypač sukrečianti, žiauri, netikėta, kartais – tolima, nusiaubianti svetimus miestus, paliečianti mums nepažįstamus žmones. Visgi labiausiai paveikia tai, ką patiriame patys. Galima mėginti apie tai negalvoti, išstumti, pamiršti, nureikšminti, racionalizuoti, bet jeigu išgyvenome netikėtą artimo žmogaus mirtį arba pavojų savo paties gyvybei – netiesa, kad tai mūsų nepaveikė, kad ir ką sakytume. Ir netiesa, kad proseneliai mirtį jaukindavosi, o mes – ne.

Gali būti, kad sekuliarizacija ir „pasikeitęs šiuolaikinių žmonių mirties supratimas“ kaip tik ir yra mėginimas „prisijaukinti“ mirties faktą. Išduosiu paslaptį – ką daryti, kad mirtis nebaugintų: turėti drąsos gyventi. Kaip kyla drąsa? Tikintiesiems – iš visiško, aklo, atsidavusio, tyro pasitikėjimo Aukščiausiuoju. Dar drąsa kyla iš atjautos, priėmimo, pagarbos sau ir kitiems, įskaitant savo ir kitų kančią. Jeigu gyvenu taip, kad būčiau laimingas pats ir būtų laimingi tie, kurie yra su manimi, jeigu suvokiu akimirkų dovanas, jeigu esu už jas dėkingas, jeigu pats dovanoju, jeigu palaikau savo ramybę, jeigu darau, ką galiu, jeigu gebu atsiprašyti ir atleisti, jeigu džiugiai pasisveikinu su tais, kurie ateina į mano gyvenimą ir dėkingai atsisveikinu su tais, kurie iš jo išeina, tuomet mano dienos ir naktys prisipildo Gyvenimo, ir visiškai nebesvarbu, kuri diena ar naktis bus paskutinė.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija