 |
| Eucharistinio Jėzaus seserų 70-mečio minėjimas. Rasos Baškienės nuotrauka |
„Aš esu Vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5a). Šie žodžiai nuolat man ateidavo į galvą, rengiantis vykti į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos 70-ųjų steigimo metinių minėjimą. Žinojau, kad ten pamatysiu legendinių žmonių, drįsusių liudyti Gerąją Naujieną ir nešti ją žmonėms niūriais persekiojimų ir priespaudos laikais. Tai buvo dvasininkų persekiojimo ir vienuolijų išvaikymo metas. Tai buvo metas, kai krikščionys slėpė savo tikėjimą, slapta krikštijo vaikus, už kurių katechizavimą grėsė lageris. Bet ir tuo metu Dievas turėjo talkininkų, kurie skleidė Jo žodį stumiamiems iš bažnyčių žmonėms.
 |
| Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys Šiluvoje. 1978 m. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus fondo |
Istorija
1947-ieji metai Lietuvoje. Persekiojami tikintieji, uždaromos bažnyčios, suimamas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Arkivyskupas Teofilius Matulionis Maskvoje nuteisiamas 7 metus kalėti. Suimami ir tremiami kunigai, išvaikomos ar priverčiamos trauktis į pogrindį vienuolių kongregacijos. Krikščionių persekiojimo ir baimės kupinoje atmosferoje jėzuitas kunigas Pranciškus Masilionis įkuria Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją darbui su vaikais ir jaunimu.
„Kongregacijos ištakos buvo Šiauliuose. Pranciškus Masilionis ten gyveno prieškario laikais, ten buvo stipri jėzuitų bendruomenė“, – pasakoja sesuo Saulė, buvusi Eucharistinio Jėzaus seserų generalinė vyresnioji. „Jau tuomet P. Masilioniui rūpėjo vienuolija. Jis buvo iš tokių besimeldžiančių kunigų. 1947 m. šiai kongregacijai įžadus davė seserys, išėjusios naujokyną kitur. Kongregacija kilo iš P. Masilionio begalinės meilės Eucharistiniam Jėzui. Tėvelis Pranciškus Masilionis buvo maldos žmogus, kuriam Jėzus Eucharistijoje buvo svarbus. Eucharistijoje Jėzus nuolankiai atsisako savęs ir aukojasi kitiems. P. Masilioniui tai buvo dvasingumo gelmės, kuriose jis matė seserų darbo pagrindą. Jis sakė, kad seserų vidinis kontempliatyvumas turi virsti atsidavimu žmonėms. Būdamas jėzuitas, vienuolijai jis perteikė ignaciškąjį dvasingumą.“
 |
| Tėvai jėzuitai – kun. P. Masilionis ir P. Lygnugaris, patyrę KGB persekiojimus. 1975 m. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus fondo |
Naujosios kongregacijos naujokynas iš pradžių veikė Šiauliuose, po to – Kaune. Viskas vyko slapta. Sovietiniais laikais P. Masilionio tikslas buvo atnaujinti darbą su vaikais, šeimomis, ruošti vaikus katechizacijai, dirbti su jaunimu. Tuomet niekas tokiais dalykais neužsiėmė. Seserys apaštalavo, tuo pačiu metu dirbdamos mokytojomis, auklėtojomis, gydytojomis. 1972 m. pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, seserys eucharistietės, rizikuodamos savo laisve, prisidėjo prie slapto jos platinimo.
1957 m. kongregacijoje, kurios centriniai namai buvo perkelti į Kauną, buvo atlikta krata. Tuometinis KGB puikiai žinojo, kad čia buvo vienuolynas, kurio užduotis – mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Kongregacija buvo pasmerkta sunaikinti. Tuometinis vyskupas pasikvietė atsakingus asmenis ir paprašė atnaujinti kongregacijos konstituciją, išbraukiant iš jos vaikų ir jaunimo reikalus. Kongregacijos steigėjas P. Masilionis SJ, paliktas nuošalyje, sunkiai tą išgyveno. Pasak arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, kongregacijai buvusi sukurta nauja konstitucija, o 1969 m. naująją kongregaciją savo parašu patvirtino vyskupas, pasižymėjęs bailumu, nes jau buvo patyręs 9 metus lagerio. Nuo „klinikinės mirties“ P. Masilionio įsteigtąją kongregaciją išgelbėjo tremtyje buvę vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius, priėmę savo žinion sesutes, likusias su tėveliu Pranciškumi.
Apie šį itin sunkų laikotarpį sesuo Gema Stanelytė SJE rašo taip: „Mums labai svarbu buvo ir tai, kad vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius mus parėmė ir globojo. Labai paguodė vyskupo Vincento Sladkevičiaus žodžiai, jog neverta nusiminti ir graužtis, nes net tokio didžio šventojo Pranciškaus pasekėjai į įvairias kryptis susiskaldė, ir visos jos sėkmingai gyvuoja, tad nieko baisaus, kad ir mūsų kongregacija pasuko įvairiais keliais, svarbiausia, kad nesukietėtų mūsų širdys ir nesunyktų artimo meilė.“
„1983 metais buvau tik ką įšventintas vyskupu, ir kardinolas Vincentas davė uždavinį abi tuo pačiu pavadinimu veikusias kongregacijas sujungti į vieną. Balandžio mėnesį tos jungtuvės įvyko. Taip Viešpats vedė šią kongregaciją per mirtį ir prisikėlimą, Viešpats ją laimino. Šiame sekuliarizmo amžiuje daug kas sunyksta, o ši kongregacija gyvuoja. Jei ši tėvo Pranciškaus dvasia išlaikoma – visa kita gyvuoja“, – iškilmingame Eucharistijos seserų kongregacijos minėjime sakė arkivyskupas S. Tamkevičius SJ.
Seserys kiekvieno mėnesio pirmaisiais ketvirtadieniais privačiuose butuose slapta švęsdavo agapes, rengdavo ir dalyvaudavo rekolekcijose, vykdavo į misijas skleisti Dievo žodį visoje Sovietų Sąjungoje. Septintajame dešimtmetyje buvo įkurtas Eucharistijos bičiulių sąjūdis – jo nariai buvo žmonės, troškę gyventi seserų dvasingumu savo kasdieniame gyvenime, skleidžiant jį tarp šeimų, bičiulių.
„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos...“ (Mt 10, 28)
Tuometinis KGB seserų eucharistiečių nelepino. Sovietinei valdžiai susigaudžius, kad Lietuvoje atsirado naujas katalikiškas židinys, seserys išsibarstė po atokias klebonijas ir įvairius miestus. Nedideliuose butukuose grupelėmis glausdamosi po dvi ar tris, jos buvo mažiau pastebimos saugumui, tad drąsiau galėjo dirbti su šeimomis ir jaunimu.
„Iš mažų butukų, tokių kaip anuomet Žirmūnuose priglaudęs mane, pirmųjų medicinos kursų studentę, seserys pasklisdavo po parapijas, vedė minias į Kryžių kalną, įvairiai užsimaskavusios keliavo į misijas Armėnijoje, Gruzijoje, Kazachstane, Moldovoje ir kitur. Ne viena traukė ne tik už sienos, bet ir prie sienos – į atokiausiuose Lietuvos kampeliuose tūnančias trobeles uždangstytais langais, kur paromis, kol nesusekė, buvo spausdinama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Šis tikėjimo, pasipriešinimo melui, laisvės ir vilties žiburys vėliau buvo platinamas tęsiant slaptas keliones, kuriose seserys seklius pergudraudavo net pasidabinusios perukais ir išverčiamais drabužiais“, – savo tekste „ Į viską iš mirties taško? Arba šis tas apie Eucharistinio Jėzaus seseris“ rašo sesuo Ligita Ryliškytė SJE.
 |
| Judita Stankūnaitė SJE Nuotrauka iš asmeninio archyvo |
Tuo prisitaikymo, vertybių išbandymo ir visuotinės baimės metu seserys rodė drąsos stebuklus. Sesuo Judita Stankūnaitė SJE yra pasakojusi apie tai, kaip išėjusi į paskaitas Medicinos institute nežinodavo, ar grįš vakare namo. „Aišku, patyriau gąsdinimų, kratų, persekiojimų, grupėje buvo tokių „draugų“, kurie turėjo viską apie mane žinoti. Iš ryto einant į paskaitas, kartais jau prie namo durų pasitikdavo KGB automobilis su pora vyrų ir visą kelią akivaizdžiai demonstruodavo, kad mane seka, – lydėdavo iki troleibuso, toliau laukdavo persėdimo stotelėje, ir taip iki pat klinikų. Po paskaitų vėl pasitikdavo. Jų taktika buvo aiški – įbauginti. O kai sekdavo be automobilio einant gatve, tai dažnai juos pavedžiodavau po keletą daugiabučio laiptinių ir tada skuosdavau greitai į namus.“
Saugumas viską žinojo apie seseris eucharistietes. Jos būdavo sekamos, jų būstuose visur buvo prisegiota „blakių“. Pradėjus rengti piligrimines eisenas Šiluvoje ir į Kryžių kalną, sesers Gemos pastangomis susikūrus Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, prasidėjo represijos. 1980 m. sesuo Gema buvo suimta ir nuteista trejiems metams kalėjimo Urale (sutrumpinus kalinimo laiką po pusantrų metų grįžo į Lietuvą). Kunigų J. Zdebskio ir A. Svarinsko talkininkė sesuo Edita Teresiutė SJE nuolat gaudavo parų ir baudų. „Ėjome ten, kur reikėjo, darėme tai, ką liepė sąžinė, ir tai laikėme pareiga. Nepasakyčiau, kad visiškai nejautėme baimės, bet buvo pasitikėjimas Dievu.“ ( sesuo Edita Teresiutė SJE, iš knygos „Laisvė ir tikėjimas: katalikiški trileriai sovietmečiu“).
Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių. Dabartiniai laikai, pasak sesės Saulės, nėra lengvesni. Anuomet buvo aiški skirtis tarp gėrio ir blogio. Eidamos į vienuolyną, sesės negalvodavo apie kažkokią rezistenciją. „Tiesiog eidavome pas Dievą, keldamos jį virš visko. Ir buvo paprasčiau, nes ėjome į tiesą. Aiški buvo takoskyra tarp gėrio ir blogio – tas gėris mus pripildydavo iki dugno. O dabar žmonėms yra sunkiau, jie daugiau sumaišyti nei anuomet. Slidūs dalykai pristatomi kaip gėris, išorinė pasiūla daug didesnė. Tuomet žmogus rėmėsi dvasia ir net negalvojo apie materialius dalykus. O dabar pasiūla milžiniška, tad idealizmą sunkiau išlaikyti. Žmogui tikslu tampa gera jausena, o ne Dievas...“, – sako sesė Saulė.
Laužomos ir dalijamos kaip duona
 |
| Rasos Baškienės nuotrauka |
„Tave aš šlovinu, Tave gerbiu šioj beribėj Ostijos menkystėj...“ ( eilutės iš P. Masilionio SJ „Eucharistinio Credo“). Dievas žmonių širdyse gali veikti tik per visišką seserų atsidavimą. Seserų gyvenimo centras yra Švč. Sakramento adoracija. Stebuklingu būdu joms pavykdavo ir iki šiol pavyksta organizuoti nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją, įtraukiant į ją daugybę žmonių, pasidalinusių tarpusavyje bent po pusvalandį gyventi Dievo akivaizdoje.
Guronių rekolekcijų namuose, įrengtuose kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, seserys teikia dvasinę pagalbą žmonėms, kviesdamos juos į rekolekcijas, dvasinės atgailos savaitgalius ir seminarus. Tai lyg stabtelėjimas, gaivaus oro gūsio gurkšnis, labai svarbus mūsų dvasiniam augimui. Agnė Žemaitytė, viena rekolekcijų dalyvių, Guronių rekolekcijų namų renginius yra palyginusi su šių laikų išmaniosiomis technologijomis, padedančiomis artėti prie Dievo, įjungiant visus kūno pojūčius, taip pat meną, muziką, poeziją, kiną, šokį. Šiuos renginius sesės, turinčios daugiametę dvasinio palydėjimo patirtį, parengia pačiu aukščiausiu lygiu. „Mūsų laikmetis toks, kad atsitraukimas verkiant reikalingas. Žmogus namo grįžta jau kitoks, gal net pats nepajunta, kas keičiasi jame. Tai lyg mana iš dangaus, lobynas, iš kurio semiame abiem rankomis“, – sako sesė Saulė.
 |
| Kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinė. Guronys, 2014 |
Šiluvoje penkios seserys eucharistietės tarnauja Jono Pauliaus II namuose, dirba muziejuje, su piligrimais. Sesė Edita Teresiutė dirba mokykloje, organizuoja keliones. Kybartuose su vaikais ir jaunimu darbuojasi sesė Bernadeta. Kaune ir Vilniuje seserys ugdo studijuojančio jaunimo, suaugusiųjų ir šeimų tikėjimą.
Eucharistinio Jėzaus seserys darbuojasi Moldovoje, Kazachstane, Latvijoje. Kelerius metus veikė misija Kryme. Nors bendruomenės šiose misijose nėra didelės, bet jos būtinos puoselėti katalikybę ne visuomet palankioje jai aplinkoje, dirbant su šeimomis, gatvės vaikais ir jaunimu.
* * *
„Eucharistija yra paimama, laiminama, laužoma, dalijama. Taip ir gyvenime su kiekviena diena esu kviečiama vis labiau tapti duona, kurią laimina, laužo, dalija, kad ji pasiektų kiekvieną. Norint tapti duona dažnai reikia atsisakyti savo norų, nuostatų, priimti savo ir kito silpnumą, įveikti įvairius skirtingumus, skaldančius mūsų kasdienybę“, – sako sesuo Judita.
Kelionė paskui Jėzų tęsiasi.