 |
| Ziggy Stone / Unsplash nuotr. |
1999 m. popiežius, o dabar jau šventasis, Jonas Paulius II parašė ganytojišką, o drauge ir bičiulišką laišką pagyvenusiems žmonėms. Pats artėdamas prie 80-ojo gimtadienio, Wojtyla dalinasi ir savo gyvenimo patirtimi, ne vien krikščioniškuoju požiūriu į senatvę. Ypač įspūdingos šio laiško ištraukos apie mirtį, su kuria kiekvienam verta pamėginti susibičiuliauti.
Svarbiausias klausimas
Natūralu, kad bėgant metams susitaikome su mintimi apie gyvenimo saulėlydį. Apie jį primena ir vis retėjančios mūsų giminių, bičiulių ir pažįstamų gretos. Tai suvokiame įvairiomis progomis, pavyzdžiui, lankydamiesi šeimos susiėjimuose, vaikystės draugų, klasės, mokyklos ar universiteto draugų sambūriuose, karinės tarnybos ar seminarijos kolegų susitikimuose. Gyvenimo ir mirties takoskyra eina per mūsų bendruomenes ir neišvengiamai artėja prie kiekvieno iš mūsų. Gyvenimas yra piligrimystė į dangiškąją tėvynę, o senatvė – tas laikotarpis, kai yra labai natūralu žvelgti į amžinybės slenkstį.
Ir vis dėlto netgi ir mums, senesniems žmonėms, sunku atsižadėti savęs ir priimti išėjimą. Nuodėme paženklintai mūsų žmogiškajai būklei ši perspektyva atrodo tamsi ir todėl žadina neišvengiamą liūdesį ir baimę. Kaip galėtų būti kitaip? Žmogus buvo sukurtas gyvenimui, o mirtis – kaip skaitome pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose (plg. Pr 2–3) – nebuvo numatyta pradiniame Dievo plane, ji atėjo į pasaulį per nuodėmę, „per velnio pavydą“ (Išm 2, 24). Galima suprasti, kodėl šios tamsybių tikrovės akivaizdoje žmogus reaguoja maištaudamas.
Reikšminga, kad pats Jėzus, „kaip ir mes, visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“ (plg. Žyd 4, 15), jaučia baimę prieš mirtį: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“ (Mt 26, 39). Ar galime pamiršti, kaip Jėzus apsiverkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo, nors ketino jį prikelti (plg. Jn 11, 35)?
Nors galime racionaliai išaiškinti mirtį biologiniu požiūriu, neįmanoma išgyventi jos kaip „natūralaus“ dalyko. Ji prieštarauja giliausiam žmogaus instinktui. (...). Todėl mirtis verčia žmogų kelti radikalius klausimus dėl paties gyvenimo prasmės: kas mūsų laukia anapus blausios mirties sienos? Ar mirtis reiškia galutinę gyvenimo pabaigą, ar kas nors egzistoja ir anapus jos?
Naikintoja ar sesuo?
Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų žmonijos kultūroje netrūko paviršutiniškų atsakymų, apribojančių gyvenimą tik žemiškąja egzistencija. Netgi Senajame Testamente kai kurios Koheleto knygos eilutės senatvę vaizduoja kaip griūvantį namą, o mirtį kaip visišką ir galutinį žlugimą (plg. 12, 1–7).
Tačiau būtent šių pesimistinių atsakymų fone dar ryškiau pasirodo viltinga vizija, spinduliuojanti iš viso Apreiškimo, o ypač iš Evangelijos: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Apaštalas Paulius patvirtino, kad Dievas, atgaivinantis mirusius (plg. Rom 4, 17), atgaivins ir mūsų mirtinguosius kūnus (plg. Rom 8, 11). Jėzus byloja apie save: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).
 |
| Jau sergantis popiežius Jonas Paulius II
EPA nuotrauka |
Kristus, peržengęs mirties slenkstį, atskleidė gyvenimą, esantį anapus tos sienos, toje žmogaus neištirtoje teritorijoje, kuri yra amžinybė. Jis yra pirmasis amžinojo gyvenimo liudytojas; jame žmogiškoji viltis pasirodo kupina nemarumo. „Nors liūdina mus mirties būtinumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas.“ Po šių liturgijos žodžių, kurie yra tarsi paguoda tikintiesiems tą valandą, kai jie atsisveikina su savo mylimais artimaisiais, seka vilties išpažinimas: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.“ Kristuje mirtis, ta dramatiška ir gluminanti tikrovė, yra atpirkta ir perkeista; ji galiausiai pasirodo kaip „sesuo“, vedanti mus į Tėvo glėbį.
Tikėjimas nušviečia mirties slėpinį ir suteikia giedrumą senatvei, kuri jau neišgyvenama pasyviai laukiant išnykimo momento, bet į kurią žvelgiama kaip į pasieksimos pilnutinės brandos pažadą. Tai metai, kuriuos dera išgyventi su pasitikėjimu atsiduodant Dievui, mūsų apvaizdingam ir gailestingam Tėvui. Šį laiką dera kūrybingai išnaudoti siekiant gilesnio dvasinio gyvenimo per uolesnę maldą ir atsidavimą, meiliai tarnaujant broliams ir seserims.
Evangelija mums primena senelio Simeono žodžius, kai jis sakosi esąs pasirengęs mirti, nes galėjo palaikyti rankose seniai lauktąjį Mesiją: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą“ (Lk 2, 29–30). Apaštalas Paulius jautė savotišką įtampą tarp troškimo toliau gyventi skelbiant Evangeliją ir troškimo „mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23). Šventasis Ignacas Antijochietis, džiaugsmingai eidamas į kankinystę, sakėsi girdėjęs savo širdyje Dvasios balsą, kuris tarsi gyvasis „vanduo“ tryško jo viduje šnabždėdamas kvietimą: „ateik pas Tėvą“.
Tokių pavyzdžių galima pateikti daugiau. Jie jokiu būdu nemenkina žemiškojo gyvenimo vertės, – jis yra gražus, nepaisant savo ribotumų ir kentėjimų, ir privalo būti išgyventas iki galo. Tuo pat metu jie primena mums, kad žemiškasis gyvenimas nėra galutinė vertybė, pagal krikščioniškąjį suvokimą gyvenimo vakaras atrodo tarsi „perėjimas“, tarsi tiltas, nutiestas iš gyvenimo į gyvenimą, tarp trapaus ir netikro šio pasaulio džiaugsmo ir galutinio bei pilnutinio džiaugsmo, kurį Viešpats ruošia savo ištikimiems tarnams: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21)
Giliausias troškimas
Brangūs vyresnio amžiaus broliai ir seserys, šia dvasia drąsindamas kiekvieną jūsų su giedrumu gyventi Viešpaties jums dovanotus metus, jaučiu spontanišką troškimą labai atvirai pasidalyti su jumis jausmais, kuriuos išgyvenu savo gyvenimo saulėlydyje, praslinkus daugiau kaip dvidešimčiai tarnystės Petro Soste metų ir artinantis trečiajam tūkstantmečiui. Nepaisydamas savo amžiaus ribotumų labai vertinu gyvenimą ir moku juo džiaugtis. Už tai dėkoju Dievui!
Nuostabu iki galo tarnauti Dievo karalystės reikalui. Tačiau tuo pat metu man sukelia gilią ramybę mintis apie laiką, kai Viešpats mane pasišauks – iš gyvenimo į gyvenimą! Todėl dažnai be jokio liūdesio šešėlio kartoju maldą, kurią kunigas kalba po Eucharistijos liturgijos: „In hora mortis meae voca me, et iube me venire ad te – mirties valandą pasišauk mane ir leisk ateiti pas tave.“ Tai yra krikščioniškosios vilties malda, jokiu būdu nesumenkinanti dabarties džiaugsmo ir patikinti ateitį maloningai ir meilingai Dievo globai.
„Iube me venire ad te!“: tai yra giliausias žmogiškosios širdies troškimas, netgi ir tos, kuri sąmoningai to nesuvokia.
Gyvybės Viešpatie, suteik, kad mes visuomet aiškiai tai įsisąmonintume ir mokėtume džiaugtis kiekvienu savo gyvenimo etapu kaip dovana, kupina ateities pažado.
Leisk su meile priimti tavo valią ir kasdien patikėti save tavo gailestingoms rankoms.
O atėjus mūsų galutinio „perėjimo“ momentui suteik, kad mes jį pasitiktume giedra dvasia, nesigailėdami to, ką paliekame, nes, po tokio ilgo ieškojimo sutikę Tave, mes rasime taip pat visas tikras vertybes, kurias pažinome žemėje drauge su visais tais, kurie iškeliavo pirma mūsų paženklinti tikėjimu ir viltimi.
Marija, keliaujančiosios žmonijos Motina, melski už mus „dabar ir mūsų mirties valandą“. Leisk mums būti visada arti Jėzaus, tavo mylimojo Sūnaus, mūsų brolio, gyvybės ir šlovės Viešpaties. Amen!
Vatikanas, 1999 m. spalio 1 diena
Publikuota eis.katalikai.lt